Užaugau su ūmaus būdo mama. Ji greitai supykdavo ir neatvėsdavo keletą dienų. Išmokau išlikti rami, nuleisti galvą ir, kaip sakydavo tėtis, „judėti pirmyn“.
Tai man įskiepijo du dalykus, lydėjusius mane ir suaugus:
Šie du įpročiai man niekada nepadėjo. Tačiau kai mamai buvo diagnozuota demencija ir aš ėmiausi ją slaugyti, problemos jau buvo rimtos.
Pyktis ir agresyvus elgesys yra galimi šalutiniai demencijos ir Alzheimerio ligos reiškiniai. Jų priežastys gali būti įvairios, įskaitant fizinį diskomfortą, per didelę stimuliaciją (kuri sukelia baimę ir nerimą), sumišimą ir kognityvinių funkcijų pablogėjimą.
Net jei slaugytojas neturi su pykčiu susijusio bagažo ar traumų, tvarkytis su agresyviu elgesiu gali būti sunku. O jeigu vaikystėje buvo patirta pykčio sukelta trauma, kyla tikra dilema.
Aš jau ir taip nerimavau dėl mamos slaugos. Bet kai ji vis labiau bijojo ir sunkiau orientavosi, jos pyktis sustiprėjo. Mane gąsdino jos elgesys ir įniršio protrūkiai.
Tapo aišku, jog aš privalau apsisaugoti, kad nebūčiau ir vėl traumuojama. Susierzinusi turėjau greitai rasti sprendimą. Ieškojau pagalbos terapijoje, kalbėjausi su kitais slaugytojais. Pradėjau domėtis metodais, kurie padėtų sušvelninti šiuos smūgius.
Bandymų ir klaidų keliu atradau keletą strategijų. Jos padeda man atlaikyti mamos pyktį, taip pat išmokau gudrybių, kaip sveikiau tvarkytis su savo pačios pykčiu.
Šioms strategijoms reikia atkaklumo, kantrybės ir praktikos, tas tiesa. Tačiau jos gali būti nepaprastai veiksmingos kontroliuojant įniršio poveikį.
Žmonės, kuriuos slaugome, tikriausiai pyksta dėl kažko, kas su mumis nesusiję. Baimė, skausmas, nusivylimas, fiziniai negalavimai bei sutrikusi orientacija gali sukelti pyktį.
Pirmoji mano strategija buvo tvirtai laikytis dabartyje. Nors dėl mamos pykčio pasijusdavau lyg vėl būčiau šešiametė, stebėjau, kas vyksta priešais mane. Buvau saugi ir galėjau savimi pasirūpinti. Dažniausiai mamos pyktis neturėjo nieko bendra su manimi ar mano veiksmais.
Nors protu tai suvokti nesunku, širdimi pajusti nelengva. Tačiau kartojimas „Aš saugi ir gera“, kai mamos elgesys keldavo grėsmę, padėdavo man susitelkti. Suvokimas, kad ji pyksta ant gyvenimo, o ne ant manęs, daug ką pakeitė.
Gerai pamenu tą dieną, kai mano empatija mamai pakilo į kitą lygmenį.
Radau ją stovinčią prie šaldytuvo durų ir rodančią į didelį kalendorių, kur užsirašydavau planuojamus susitikimus, pavyzdžiui, vizitus pas gydytoją.
Ji atsisuko į mane ir apimta nevilties paklausė, kas tai ir ką tai reiškia. Mamos akyse buvo tiek vaikiškos baimės ir bejėgiškumo, kad man plyšo širdis. Įprastų ir gerai pažįstamų dalykų ji nebesuprato.
Tokiam žmogui kaip mano mama kontrolės praradimas buvo pražūtingas. Empatija padėjo man suprasti, kad mama tikriausiai jautė nerimą ir baimę didžiąją savo gyvenimo dalį. Jos pyktis buvo tik išlikimo strategija, padedanti jai kontroliuoti savo pasaulį ir jaustis saugiai. Tai nebuvo susiję su manimi ir turbūt nebuvo niekada.
Kai tai suvokiau, jos pyktis nebeatrodė toks pavojingas. Paskui jau empatijos dėka būdavau supratingesnė, kai ji įniršdavo.
Tam reikia drąsos, praktikos ir ryžto. Mums padės poilsis, susikaupimas ir gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą. Teikdami pirmenybę savo gerovei, galime atremti į mus nukreiptą pyktį.
Jei emociškai jaučiamės gerai, pastebėsime, kad didžioji dalis agresyvaus elgesio vyksta šalia mūsų, o ne su mumis. Tai gali mums padėti išlikti ramiems. Stebėdami vietoj to, kad reaguotume, neįsivelsime į konfliktą. Pyktis bus išsklaidytas, o ne kurstomas. Mes neprivalome stoti į kiekvieną kovą, į kurią tik esame kviečiami!
Išgirkite žinią, o ne žodžius. Pyktį paprastai sukelia kita problema. Užuot gynęsi, pasistenkite išgirsti tiesą, glūdinčią už susierzinimo ar puolimo. Žinau, kad gali būti sunku!
Skausmas, baimė, neviltis, kaltė? Kai žmonės puola, jiems skauda. Gal kažkas atsitiko ar pasikeitė? Gal mums brangus žmogus turi rūpesčių, jam reikia dėmesio, o gal nori mums kažką pasakyti? Pykčio kaip žinios ar ženklo suvokimas sumažina jo poveikį mums ir gali suteikti labai daug informacijos.
Kai niekas nesiseka, gali būti, kad atėjo laikas apsisukti, pasitraukti ir padaryti pertrauką.
Aš tai vadinu „atsitraukimu iš meilės“. Kartais tai gali būti pats geriausias veiksmų planas. Kai persiorientuojame, atsistatome ir nurimstame, viską matome aiškiau.
Atsitraukę nebešokame pykčio šokio su kitu žmogumi ir galime atsikvėpti. Taip nutraukiamas ciklas. Jei nėra įmanoma pasitraukti fiziškai, pasitraukite iš pokalbio. Temos pakeitimas visada yra puikus būdas nurimti.
Ką bedarytume, visada turime būti švelnūs ir malonūs, tiek savo artimiesiems, tiek ir sau patiems. Protrūkių visada bus, jų būna mums visiems. Kiekvieną kartą stengiamės iš audros ištrūkti kuo greičiau ir patirti kuo mažiau žalos.
Darome viską, ką galime. Gerumas, atjauta ir pusiausvyra gali mums padėti suprasti savo artimuosius ir save. Galime pagerinti tarpusavio santykius ir išvengti protrūkių ateityje.
Užduokite sau šiuos klausimus:
„Kiek svarbus šis ginčas?“
„Ar noriu būti „teisus“, ar laimingas?“
„Kai mylimo žmogaus nebebus šalia, ar norėsiu prisiminti kovas, ar tai, kaip meile ir gerumu malšinau jo skausmą?“
Išgirsdami ir priimdami savo artimuosius galime jiems padėti išgyventi jų jausmus ir kartu suvaldyti savuosius. Kai man pavyko geriau suvaldyti savo pyktį ir atsiriboti nuo mamos pykčio, ji ir pykdavo rečiau. O kai supykdavo, pasinaudodavau šia agresija kaip užuomina, kad iššifruočiau pagrindinę problemą. Jos pyktis manęs nebeveikė taip stipriai.
Jis vis dar kažkiek sukrėsdavo, bet tas jausmas nebetrukdavo tiek ilgai, kiek anksčiau, ir jau taip nebijojau nei jo, nei mamos. Tai tapo labiau nuotaika, kurią galėjau pakeisti ir praskaidrinti kantrybe ir atjauta. Pasiekiau, kad abi jaustumės saugesnės, ir tai buvo palaima.
Žinokite, kad nesate vieni kovoje su savo artimųjų pykčiu. Išmėginkite vieną arba visas išvardintas strategijas, ir pažadu, bus geriau. Linkiu džiaugsmo ir giedros ramybės.
NPS-LT-NP-00019 2022 m. kovo mėn.