Laura McKee
Laura yra buvusi pradinių klasių mokytoja, tinklaraštininkė, poetė ir juvelyrė, gyvenanti Sasekse. Tai pozityviai mąstanti dviejų paauglių berniukų mama, laimingai ištekėjusi už Džoelo. Laura kenčia nuo lėtinės migrenos ir, deja, 2014 m., susirgusi alinančia smegenų liga, turėjo nutraukti keturiolika su puse metų trukusią mokytojos karjerą. Ieškodama tikslo ji nusprendė atsiduoti savo gyvenimo meilei – rašymui ir pradėjo rašyti tinklaraštį „Ašarų galia“ (Strength of Tears). Iš pradžių jos tinklaraštis buvo skirtas savo gyvenimo kelionei sergant lėtinėmis ligomis aprašyti, tačiau vėliau ji ėmė skleisti informaciją apie negalią ir lėtinių ligų poveikį šeimos gyvenimui ir ypač psichikos sveikatai.
Laura taip pat turi „Twitter“ paskyrą, kurioje dalinasi labdaros organizacijų, mokslininkų bei kitų tinklaraštininkų iš Jungtinės Karalystės ir viso pasaulio patarimais bei straipsniais. Tuo neapsiribojusi Laura taip pat sukūrė savo verslą „Paprika Jewellery & Accessories“, nes gamino papuošalus, norėdama atitraukti savo dėmesį nuo skausmo. Ji taip pat rašo eilėraščius, nes rašydama gali suvokti savo psichikos būklę ir gerovę.
Laura rašo, kaip pozityvus mąstymas padeda jai ir jos šeimai gerai gyventi, nepaisant iššūkių, su kuriais susiduria. Ji tikisi įkvėpti ir kitus atrasti savo tikslą.
Ligos istorija
„2009 m. po kelis mėnesius trukusio kasdienio skausmo man buvo diagnozuota migrena. Tinkamai suderinus gydymą, įskaitant alternatyvius gydymo būdus, grįžau į normalų jaunos mamos ir mokytojos gyvenimą. Kai man buvo 36 metai, diagnozavo lėtinę migreną, o galvos skausmų specialistas patvirtino, kad su nediagnozuota migrena gyvenau nuo paauglystės.
2014 m. mane ištiko, kaip maniau, migrenos priepuolis, tačiau skausmas tęsėsi ištisas savaites ir nepadėjo joks neurologų paskirtas gydymas. Po kelių mėnesių pastebėjau naujų simptomų ir susiradau LOR specialistą Kembridže. Jis diagnozavo idiopatinę intrakranijinę hipertenziją (IIH) – retą nepagydomą smegenų ligą. Tai sužinoję mano neurologai atsisakė mane gydyti net nuo migrenos, nes nesutiko su diagnoze.
Mano simptomai netipiški ir panašūs į pačias baisiausias mano patirtas migrenas, bet aš jaučiau skirtumą. Mano būklė greitai blogėjo, bet aš pavėlavau į Kembridžo komandos medicininį tyrimą ir gydymo teko laukti 18 mėnesių. Jaučiausi taip, tarsi visi, išskyrus šeimos gydytoją, kuris diagnozavo man depresiją ir nerimą, būtų mane palikę likimo valiai. Situacija buvo sunki mano vyrui ir sūnums, kurie tapo pagrindiniais mano slaugytojais.
Nepaisant šešių sudėtingų operacijų ir šiokio tokio pagerėjimo, mano sveikatos būklė vis dar alinanti; dažniausiai esu prikaustyta prie lovos ir kenčiu nuolatinį skausmą. Mano kognityvinės funkcijos pagerėjo, tačiau dėl prastos pusiausvyros man reikalingos pagalbinės judėjimo priemonės, tokios kaip laiptų keltuvas ir neįgaliojo vežimėlis. Kiekvieną darbo dieną turiu slaugytoją, kuri yra mūsų komandos dalis! Palaikome vieni kitų psichikos gerovę ir rūpinamės, kad kiekviena diena būtų kupina meilės ir juoko.
