Mano migrena kelia nuolatinį skausmą – jis niekada nesiliauja nė minutei. Nors jaučiu skausmą, turiu dirbti, kad save išlaikyčiau.
Tai iššūkis, kurio pagražinti neįmanoma: darbas kenčiant skausmą yra žiauriai sunkus ir niekada nebūna lengvas. Skausmas verčia abejoti savo sprendimais, jaučiuosi nepatenkinta savo rezultatais ir nesu tikra, ar dėl klaidų reiktų kaltinti skausmą, ar save pačią.
Per savo daugiametę patirtį darbe kenčiant nuolatinį galvos skausmą atradau keletą strategijų, kurios man buvo neįkainojamos:
Mano „darbo su migrena“ patirtis prasideda ne tada, kai nusigaunu į darbą. Ji prasideda, kai atsibundu.
Man rytas būna sunkiausia gyvenimo su migrenos skausmu dalis. Keltis iš lovos nelengva visiems. Bet kai reikia keltis kenčiant stiprų skausmą – kai jausmas toks, lyg ant galvos būtų papildomi keliolika kilogramų – atsiplėšti nuo pagalvės būna ypač sunku. Dažnai net neįmanoma. Tai reiškia, kad dar prieš atsikeldama iš lovos jau turiu pradėti save treniruoti.
Kiekvieną mielą dieną klausiu savęs, ar sugebėsiu. Ar galiu pakelti galvą? Ar galiu eiti į dušą? Apsirengti?
Kartais atsakymas būna ne. Bet dažniausiai atsakau sau, kad atsakymas yra taip.
Pakilusi iš lovos, net kai jaučiuosi siaubingai, suvokiu, jog svarbu susiimti ir pasiruošti darbui. Tai reiškia išsiplauti ir išsidžiovinti plaukus, pasidaryti makiažą ir apsivilkti kostiumėlį, kuris man suteikia pasitikėjimo. Deja, visam tam reikia energijos ir pastangų.
Kurį laiką jaučiau per didelį skausmą, kad galėčiau sau leisti skirti papildomą energiją savo išvaizdai. Tuo laikotarpiu pasitaikydavo daug dienų, kai leisdavau savo skausmui imti viršų. Įslinkdavau į darbą su neplautais, į uodegą surištais plaukais ir patogiais naminiais rūbais, lyg būčiau nurašiusi dieną dar prieš jau prasidedant.
Šiandien pastangos atrodyti gražiai man padeda jaustis pasiruošusiai ir užtikrintai. Tai reiškia, kad galiu kiekvieną dieną būti nusiteikusi darbui, pasirengusi dienos iššūkiams. Tai didelis skirtumas.
Kiekvieną rytą peržiūriu ilgą savo darbų sąrašą ir ant nedidelio lapelio sudarau trumpesnį sąrašą, atrinkdama tik tas užduotis, kurias realiai turiu padaryti tą dieną. Tuomet prirašau skaičius prie kiekvienos užduoties pagal jos prioritetą – nuo didžiausio iki mažiausio. Šis procesas eliminuoja tą gniuždantį jausmą, kad niekada visko nespėsiu padaryti, ir supaprastina darbo dieną.
Mano migrena sukelia smegenų rūką, kuris gali ženkliai sulėtinti mąstymą. Tai neišvengiamas simptomas, su kuriuo grumiuosi kasdien. Dėl smegenų rūko jaučiuosi atbukusi ir sakau dalykus apie juos gerai nepagalvojusi. Atvirai kalbant, dėl to net imu abejoti savo protu. Šį miglos galvoje jausmą įveikti sunku.
Kaip tvarkausi su šiuo migrenos rūku? Viską perskaitau dar ir dar kartą – neįtikėtinai daug kartų. Esu įsitikinusi, kad yra nemažai neurotiškų žmonių, kurie tuos pačius el. laiškus perskaito gerokai daugiau kartų nei reikėtų, net ir po to, kai juos išsiunčia – taip, būna ir taip! Man tai yra darbo su migrena dalis.
Tai tikrai neefektyvu, bet aš paranojiškai bijau, kad smegenų rūkas mane privers padaryti klaidą. Papildomi patikrinimai sumažina nerimą – kaip ir rašybos klaidų skaičių.
Sunkiu metu, kai skausmo paslėpti neįmanoma, apie tai pasakau savo kolegoms. Taip dažniausiai nutinka, kai mane ima pykinti ir noriu juos perspėti, kad galiu netikėtai palikti susirinkimą. Man pasisekė, kad jie yra supratingi, atvirai išklauso ir atsižvelgia į tokias silpnąsias mano vietas darbo aplinkoje.
Prisipažinsiu: kai smegenų būsena neleidžia man užbaigti darbų, esu linkusi liūdėti ir pykti. Žinau, kad esu gabus žmogus, bet migrena dažnai išjungia mano mąstymą. Kai tai nutinka, iš visų jėgų stengiuosi nenusiminti ir nesupykti. Vietoje to tiesiog pripažįstu, kad tuo konkrečiu momentu užduoties užbaigti negaliu.
Kad taip nutiktų kuo rečiau, retai kada palieku darbus paskutinei minutei. Niekada nenoriu turėti artėjančio termino ir intensyvaus smegenų rūko vienu metu. Be to, tai reiškia, kad kartais tenka uždaryti kompiuterį ir palaukti iki kitos dienos, kai galėsiu mąstyti aiškiau ir užbaigti darbą – man tai yra sudėtinga.
Lygiai taip pat, kaip treniruoju save keldamasi iš lovos, treniruoju save ir visos darbo dienos metu. Kartais iškeliu nedidelius tikslus, pavyzdžiui, „išsiųsti šiuos tris el. laiškus per artimiausias 15 minučių“. Kitais atvejais paperku save imbierine arbata ar riestainių pakeliu, kai atlieku sąraše esančią užduotį. Kad ir koks būtų tikslas ir apdovanojimas, man yra svarbu save pasveikinti su nedideliais dienos laimėjimais.
Kai skausmas ir smegenų rūkas sumažėja, darbus tiesiog TRAIŠKAU vieną po kito ir nesustoju, kol nebaigiu visko, kas yra sąraše. Dienų, kai jaučiuosi stipri, aiškiai mąstanti ir pajėgi, pasitaiko nedaug, todėl turiu kuo geriau išnaudoti tokį laiką ir per jį padaryti kuo daugiau.
Ne vienerius metus jaučiau nerimą, kad dėl migrenos tampu lėta, neefektyvi ir mažiau pajėgi. Migrena prie viso to tikriausiai prisideda iki tam tikro lygio, bet dabar tikiu, jog man viskas pavyks – net jei skausmas kuriam laikui mane ir išmuš iš vėžių.
Gal tai ne visada įmanoma, bet mano patirtis parodė, kad po varginančios darbo dienos ar savaitės labai svarbu padaryti pertrauką. Protinis atsiribojimas nuo darbo ir geras poilsis padeda būti efektyvesnei kitą darbo dieną.
Kaip minėjau, dirbti nuolat jaučiant skausmą yra sunku. Bet taip pat žinau, kad dar sunkiau yra nuolat jausti skausmą ir visai nedirbti. Kai jaučiausi per daug prastai, kad galėčiau dirbti, visiškai praradau nepriklausomybės jausmą ir man trūko saviraiškos, kurią suteikia darbas.
Galėti dirbti tokiomis aplinkybėmis yra iššūkis, bet tuo pačiu ir gyvenimo dovana. Esu dėkinga už kiekvieną dieną, kai galiu toliau kurti savo karjerą nepaisant skausmo.
LA/TV/20/0008 2020 m. liepos