Ką būčiau norėjusi žinoti, kai pradėjau slaugyti?

Susanne White rašo apie tai, ką reikėtų žinoti visiems slaugytojams.

„Slaugymas yra gąsdinantis. Ypač pradžioje. Jausmas toks, lyg stovėtum ant krašto į nežinomybę – esi vienišas ir sutrikęs.

Daugelis iš mūsų metamės vykdyti savo naujųjų pareigų taip greitai, kad nespėjame pasiruošti laukiantiems emociniams kalneliams ir fiziniams iššūkiams, su kuriais neišvengiamai tenka susidurti slaugant. Greitai pervargstame ir tampame priblokšti.

Man tai nutiko beveik iš karto, kai pradėjau slaugyti savo tėvus. 

Siekimas būti tobulam

Ne vieną rytą vos atmerkusi akis iš naujo suvokdavau realybę ir mane apimdavo panika. Atsakomybė už savo mylimų žmonių priežiūrą man kėlė nerimą ir baimę. Jaučiau milžinišką spaudimą būti tobula. Norėjau viską sutvarkyti ir grąžinti į vietas. Norėjau viską sutaisyti. Iš karto. 

Vis labiau stengiausi viską kontroliuoti – viską pagerinti. Variau save iš proto ir jaučiau, kad imu perdegti. Tiesiog tikėjau, kad galiu kažkaip viską pagerinti dirbdama dar greičiau ir dar smarkiau, su didesniu atsidavimu.

Tačiau reikalai nelengvėjo, jie tik sunkėjo, užtikrintai sugebėjau daryti vienintelį dalyką – visiškai išleisti iš rankų vadžias! 

Iš lėto suvokiau, kad dariau labai didelę klaidą. Sukūriau visas prielaidas nelaimei. Dariau tai, ką linkę daryti visi nauji slaugytojai. Bandžiau būti tobula, viską daryti vienu metu ir viską daryti pati.

Neskubėkite

Vienas svarbiausių dalykų, kaip galime sau padėti slaugydami kitus, yra suprasti, kad nebūtina visko daryti iš karto. Turime palengva apsiprasti su šia keista nauja realybe, nes yra siaubingai daug dalykų, kurių privalome išmokti, o emocinės pasekmės dažnai būna netikėtos ir gluminančios. Visiems reikia laiko prisitaikyti, taip pat ir tiems, kuriais rūpinamės. 

Buvau priversta permąstyti savo planą. Man buvo labai sunku neskubėti, viską daryti po truputį, kreiptis pagalbos ir nustoti mėginti viską sutvarkyti. Bet pabandžiusi ir ėmusi mažyčiais žingsneliais keisti savo mąstymą ir elgseną pajutau šiokį tokį palengvėjimą. Pamažu pradėjau leisti sau atsipalaiduoti. Man nereikėjo būti supermoterimi. Tereikėjo dalyvauti, prisitaikyti prie savo naujųjų pareigų ir stengtis, kiek galiu.

Atleidusi greičio pedalą galėjau lengviau kvėpuoti. Mano nuostabai, žaibas netrenkė, niekas nesugriuvo, o mano tėvai ir toliau buvo saugūs ir aprūpinti. 

Jūs ne vieni

Ir toliau buvo iššūkių ir gluminančių dalykų, bet nebesistengiau būti kontrolės ir tobulybės įsikūnijimu. Suteikiau sau ir tėvams erdvės, kad visi kartu galėtume prisitaikyti prie tokio mūsų gyvenimo. Ne viskas turėjo būti daroma iš karto ir ne viską turėjau daryti aš. Ir aš kontroliuoti galėjau tikrai ne viską. Tą supratusi, buvau pasiruošusi tapti geriausia kiek įmanoma slaugytoja. 

Slaugytojai negauna medalių ir jiems nėra numatytas galutinis tikslas. Tai ne lenktynės. Net jei ir būtų, tai būtų maratonas, o ne sprintas. Noras pašalinti visus blogus dalykus ir viską ištaisyti yra gražus, bet netikroviškas. Šiame darbe turite rodyti kelią, užjausti ir padėti. Tam reikia laiko ir dėmesio, o ne operatyvumo ar visų atsakymų radimo. Ir neieškokite instrukcijos, nes tokia neegzistuoja. Mes visi ją susikuriame patys slaugydami. Be to, kas tinka man, gali netikti jums. Geriausiai viskas klostosi tada, kai veikiate vedami gerų ketinimų.

Tiesiog būkite savimi, būkite geri ir mylintys – tai yra labai daug. Tai jums suteiks malonės ir visą reikiamą stiprybę. Viskas bus būtent taip, kaip ir turi būti. Pasitikėkite savimi ir procesu. Nė vienas iš mūsų nėra iki galo pasiruošęs būti slaugytoju. Kita vertus, tam rengiamės visą gyvenimą. Pamėginkite atsipalaiduoti. Jūs jau tai darote – vien tai jau yra didžioji dalis pergalės. Ir atsiminkite, kad jūs ne vieni.“

LA/TV/20/0019 2020 m. liepa