Marc‘as Lawrence‘as rašo apie keturis būdus, padedančius jam prisitaikyti prie kasdienių netikėtumų, kurie nutinka slaugant.
„Viename populiariame interneto meme skelbiama:
Būti tėvu yra paprasta. Tai lyg važiuoti dviračiu. Tik tiek, kad dviratis dega, jūs patys degate, viskas aplink jus irgi dega, ir kartais jaučiatės lyg pragare.
Man, kaip 12 metų mergaitės tėvui, toks apibūdinimas atrodo gana tikslus. Tai viena medalio pusė. O dar pridėjus tai, kad reikia slaugyti savo partnerę, nebelieka žodžių nusakyti tam pragarui, į kurį jautiesi papuolęs. Nesupraskite manęs neteisingai, buvimas tėvu ir slaugymas gali suteikti daug džiaugsmo. Ypač jei sugebate įveikti vieną didelį apribojimą, su kuriuo susiduria slaugytojai, – laiko trūkumą.
Kai dirbau versle, nuolat save kaltindavau, kad nesugebu per kiekvieną dieną padaryti visko, ką buvau numatęs. Nesu itin gerai organizuotas ar efektyvus žmogus, todėl išbandžiau praktiškai visas kada nors sukurtas užduočių valdymo sistemas, bet nieko nepešiau. Tačiau save įsivaizduoju kaip tokį, kuris sugeba atlikti darbus, kai kitiems būna per sunku.
Dabar, kai esu vyresnis ir išmintingesnis ir kai iš esmės dirbu sau, nebejaučiu tokio didelio ir dažno nepasitenkinimo. Išmokau geriau nustatyti prioritetus, pagrįstus lūkesčius ir nekaltinti savęs, jei nepavyksta. Noriu padėti jums kuo geriau išnaudoti savo dieną, todėl čia apžvelgsiu savąją pridėdamas keletą patarimų, ką daryti, kad jūsų diena būtų panašesnė į rojų, o ne į pragarą.
Nesu rytinis žmogus. Koledže niekada nėjau į paskaitas anksčiau nei 11.00 ryto. O dabar sunku nejausti ironijos, kai būtent aš keliuosi 6.30, kad prikelčiau kitus šeimos narius.
Pastaruoju metu keliuosi anksti, pasirūpinu šunimi, pažadinu namiškius, įjungiu šviesas ir šildymą, patikrinu dienos kalendorių, kartais nueinu į dušą ir pasidarau pirmą puodelį kavos. Tuomet ateina metas laiku nuvežti dukrą į mokyklą – tai paprastai užtrunka apie valandą. Po to išgeriu savo ryto vaistus (taip, pasirūpinti savimi taip pat yra svarbu), pavalgau pusryčius, išgeriu antrą puodelį kavos ir suplanuoju dieną.
Vienas didžiausių iššūkių mano kaip slaugytojo gyvenime yra tas, kad kiekviena diena būna kitokia tiek dėl skirtingo tvarkaraščio, tiek dėl mano žmonos ligos nenuspėjamumo. Niekada nežinau, ko tikėtis, kol neateinu padėti J. atsikelti iš lovos. Likusį ryto laiką paprastai padedu J. nusiprausti po dušu, nueiti į tualetą, pamaitinu ir nuvežu į gydymo procedūras.
Popietes paprastai paskiriu J. poreikiams ar susitikimams, taip pat atlieku buitinius darbus: skalbiu, tvarkau finansus, pildau tvarkaraštį ir visa kitą, ką galite įsivaizduoti. Dar skiriu laiko savo tinklaraščiui rašyti.
Visam tam turiu tik apie tris valandas, nes mano dukra grįžta namo apie 15.00. Tada daugiau dėmesio skiriu jos poreikiams, būreliams ir namų darbams. Be to, pradedu galvoti apie vakarienę. Popietė yra laikas, kai kyla didžiausia rizika neatlikti kurio nors darbo, nes neišvengiamai atsiranda nenumatyta problema, kuri priverčia koreguoti tvarkaraštį.
Kai trūksta energijos, vakarai gali būti labiausiai įtemptas laikas. Stengiuosi pasirūpinti, kad visi būtų pamaitinti (įskaitant ir šunį), kad mano dukra būtų pasiruošusi kitai dienai, kad šeima kartu praleistų gerą laiką ir žmona su dukra laiku nueitų miegoti.
(Šuo eina miegoti tiksliai 20.30 neraginamas.)
Kai viską būnu padaręs ir sutvarkęs, būna maždaug 22.00–22.30. Kitas dvi valandas skiriu susipažinti su svarbiais dalykais, kuriuos galėjau praleisti, darbui su projektais ar tiesiog atsipalaiduoju žiūrėdamas TV.
Jeigu viskas gerai, einu miegoti 00.30. Man tai normalus metas, nes visada buvau pelėda.
Tokių dienų, kokią čia aprašiau, būna 50 %. Kitomis dienomis tvarkaraštį kas nors pakeičia. Tai gali būti nenumatyta liga, košmarai, blogas oras ir daugybė kitų problemų. Tokiais atvejais būna, kad galiu pamiegoti vos porą valandų, todėl ypač svarbu trumpam numigti dieną.
Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir turi skirtingą streso, nežinomybės ir chaoso tolerancijos lygį, tad sunku pasakyti, kas geriausiai tiks konkrečiai jums. Tačiau norėčiau pasidalyti patarimais, kuriuos suvokiau iš savo slaugymo patirties ir kurie padės pasiimti iš dienos viską, kas joje yra geriausia.
Svarbiausias dalykas, kurį galite padaryti, yra pažinti ir priimti save tokį, koks esate. Pripažinkite savo įpročius, savo toleranciją nusivylimams ir savo energijos lygius. Tikėtina, kad bandydami viršyti savo įgimtus apribojimus tik dar labiau padidinsite streso lygį ir nepadarysite daugiau užduočių.
Čia kaip ir sporte – bėgant laikui galite pagerinti savo ištvermę ir elgseną pasitelkdami tą patį sportą, meditaciją, popietės miegą, geresnę mitybą ir kitus dalykus. Tai labai padės jūsų kelyje. Svarbiausia žinutė: kuo geriau pasirūpinsite savimi, tuo geriau galėsite pasirūpinti kitais.
Turėdamas galvoje žmonos ligą ir dukros amžių savo dieną turiu planuoti lanksčiai. Jei rūpinatės žmogumi, kuriam norint padėti reikia būti organizuotam, planavimas ir nuoseklumas bus jūsų draugai. Sudarau kiekvienos dienos planą, kurį koreguoju naudodamas internetinius kalendorius ir įvairius sąrašus. Po visą namą išdėsčiau išmaniuosius garsiakalbius, kad galėčiau iš karto balsu pasiekti savo kalendorius ir sąrašus, kai tik man jų prireikia. Turiu išmanųjį garsiakalbį net savo automobilyje.
Ši sistema nėra tobula, ne visada matau pranešimus, bet ji patogi, lanksti ir svarbiausia pasiekiama tiems žmonėms, kurie man padeda.
Visuomet stengiuosi būti kuo efektyvesnis. Jei gaminu maistą, pagaminu tiek, kad užtektų bent dviem patiekalams. Jei užsisakau maisto išsinešti, paimu vieną papildomą patiekalą, kad turėčiau papildomus pietus ar vakarienę. Kai perku maisto parduotuvėje, imu dvigubą kiekį negendančių produktų, kad nereikėtų apsipirkti kiekvieną savaitę.
Kad ir kaip remčiau vietinį verslą, daugumą dalykų perku internetu: nuo pavienių prekių, dėl kurių kitu atveju reikėtų keliauti į parduotuvę, iki dideliais kiekiais parduodamų reikmenų, pvz., popierinių gaminių, kad namuose jų būtų užtektinai.
Vis dar erzina dažnas gendančių produktų pirkimas, bet kartu išmokau ir neprisipirkti per daug, kad vėliau nereikėtų išmesti.
Jei atvirai, tai vienintelis pasiūlymas, kurio iki šiol pats nesilaikau. Bet turėčiau laikytis. Atsarginio plano neturiu.
Mano sesuo padeda, kiek gali, bet jei susirgčiau, jei mane suimtų ar pagrobtų ateiviai, gali nebūti kito žmogaus, kuris iš karto mane pavaduotų. Šią nemalonią situaciją esu pasiryžęs pakeisti.
Geriausiu atveju padėtų mano sesuo, kai kurie draugai arba kitas šeimos narys. Blogiausiu atveju reikėtų samdyti pagalbininką. Sakau, kad toks atvejis blogiausias, nes pagalbininkas nežinotų kasdienės rutinos, tikriausiai negalėtų prižiūrėti ir mano žmonos, ir dukros, ir dar tikriausiai būtų brangus.
Geriausias patarimas, kurį jums galiu duoti – priimkite kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę tokią, kokia ji yra, ir nepamirškite kvėpuoti. Džiaukitės sėkmėmis ir nesisielokite dėl nesėkmių. O svarbiausia nebijokite kreiptis pagalbos į gydytojus, socialinius darbuotojus, šeimą ir draugus. Ir galų gale laikas bus jūsų pusėje.“
LA/TV/20/0019 2020 m. liepa