Kaip palengvinti slaugą sau ir slaugomam artimajam

Kai Robas Obey’us ėmėsi slaugyti savo žmoną Bridget‘ą, jis žinojo susidursiąs su tam tikromis problemomis. Bet žinoti yra viena, o visiškai pasiruošti naujų gyvenimo sąlygų iššūkiams ir poveikiui – visai kas kita. Robas, savo žmoną slaugantis jau aštuntus metus, nori pateikti šešis patarimus, kaip rūpintis psichine ir fizine sveikata, kaip užtikrinti tinkamą slaugomojo ir slaugytojo komunikaciją ir kaip būti viena komanda. „Pradėjus slaugyti artimą žmogų kartais atrodo, kad gyvenime nebeliko nieko daugiau, tik slauga, – pripažįsta Robas. – Visiems pasitaiko sunkių laikotarpių. Bet galiu tvirtai pasakyti – ilgainiui palengvėja.“

Jau aštunti metai visą savo laiką skiriu žmonos Bridget‘os slaugai.

Bridget‘a man tokia pat brangi kaip ir pirmą pažinties dieną. Tad džiaugčiausi galėdamas pasakyti, kad ją slaugyti visada buvo lengva. Deja, bet jeigu ir Jūs slaugote artimą žmogų, puikiai žinote, kad slaugantysis per dieną patiria daugybę skirtingų emocijų: vieną minutę gali jaustis išsekęs, kitą – susierzinęs, o kartais – klaikiai vienišas, nors šalia yra mylimas žmogus.

Aš neturėjau kito pasirinkimo – tik imtis visos atsakomybės už žmonos slaugą. Sprendimas buvo neišvengiamas, bet tai situacijos nepalengvino.

Ankstesniu gyvenimo laikotarpiu aš dirbau, siekiau karjeros ir kaliau pinigus šeimai – gyvenome kaip dažna pora. Tada viskas pasikeitė – atrodė, tiesiog per naktį. Tapau atsakingas už kitą žmogų 24 val. per parą ir slėgė liūdesys. Turėjau tapti slaugytoju.

Sakoma, kad laikas gydo – ir aš su tuo nesiginčyčiau. Bėgant mėnesiams liūdesys kiek sumažėjo, pripratau prie naujo gyvenimo. Nemalonių staigmenų pasitaikydavo vis rečiau. Abu su Bridget‘a išmokome prisitaikyti prie aplinkybių. Bet liūdesys nepasitraukė su visam. Ir dabar jis kartais užsuka.

Net ir šiandien, prabėgus aštuoneriems metams, kartais pasitaiko sielvarto bangų. Jis užlieja dažniau nei apgailestavimas. Nė vienas mūsų tokio gyvenimo nesirinko. Gyvenimas taip susiklostė ne dėl to, kad būtume priėmę „blogus

sprendimus“. Tad kartais užplūsta melancholija. Galvoju, kaip būtume gyvenę kortai iškritus kitaip. Laikas gal ir gydo, bet frazė „neįmanoma ilgėtis to, ko niekada neturėjai“ teisinga tik popieriuje. Sakyčiau, tai banali klišė – o kartais ir priekaištas sau.

Į realybę sugrąžina suvokimas, kad reikia būti dėkingam už tokį gyvenimą, kokį turiu, ir daugybę dalykų, kurie ir toliau džiugina. Savigaila – tik laiko ir energijos švaistymas.

Slauga yra sunkus darbas, to nepaneigsi. Bet savo gyvenimą galime šiek tiek palengvinti.

Mano istorija nėra išskirtinė. Retas kuris planuojame visą savo laiką paskirti artimojo slaugai. Ši pareiga mus tiesiog ištinka. Nebelieka kitos išeities, tik tvirtai priimti iššūkį.

Todėl ir rašau šį straipsnį. Noriu pasidalyti savo patirtimi ir praktiniais patarimais, kurie tapus slaugytoju padės sklandžiau prisitaikyti prie naujų pareigų.

Mūsų patirtys skiriasi – lygiai kaip ir slaugomųjų poreikiai. Ir vis dėlto yra tam tikrų bendrų dėsnių ir dalykų, kuriais pasirūpinę padėsite patys sau.

Štai keturi principai, kurie pravers kiekvienam, pradedančiam slaugyti artimąjį arba jau žinančiam, koks sunkus šis darbas.

1. Pirmiausia pasirūpinkite savimi

Galbūt ir esame linkę elgtis kitaip, bet pastaruoju metu ne veltui prirašyta tūkstančiai straipsnių apie tai, kaip slaugantiesiems artimuosius pasirūpinti savimi.

Paprastai tariant, apsirgę, pavargę, išsekę ar nualinti streso Jūs negalėsite tinkamai pasirūpinti kitu žmogumi. Jeigu nepasirūpinsite savimi, nukentėsite abu.

Šia tiesa įsitikinau savo kailiu. Iš pradžių savimi nesirūpinau ir neigiamas pasekmes pajutome abu.

a. Rūpinkitės savo fizine sveikata

Mes dažnai neįvertiname, kiek daug fizinių užduočių reikia atlikti slaugant artimąjį. Slaugant tenka:

• kilnoti įvairius svorius;
• stumdyti neįgaliojo vežimėlį;
• tapti atrama vaikščiojant ar stovint;
• dirbti buities darbus;
• prausti, švarinti, rengti mylimą žmogų;
• pasirūpinti pirkiniais;
• ruošti maistą;
• tvarkyti įvairiausius reikalus;
• nuolat lankstytis;
• rūpintis baldais ir pan.;
• laikyti ištiestas rankas arba būti kitoje nepatogioje padėtyje ilgiau kaip kelias sekundes.

Įsivaizduojate, kad čia visavertė treniruotė? Deja, deja... Tyrimai rodo, kad fiziškai sunkus darbas niekaip neatstoja mankštos. Tiesą sakant, fizinį darbą dirbančių žmonių tikėtina gyvenimo trukmė yra trumpesnė nei tų, kurie dirba sėdimą darbą ir pajuda 30 minučių prieš darbą ar po jo.

Kodėl? Skamba nesąžiningai. Gydytojai ir mokslininkai taip pat bandė išsiaiškinti priežastį.  Pirma, širdies ir kraujagyslių pratimai (kardio treniruotės) yra veiksmingesnės trumpais, intensyviais intervalais. Užbaigus mankštą, Jūsų kūnas gali ilsėtis, gyti ir stiprėti.

Darbai, kuriuose kilnojami svoriai, daug stovima ar lipama laiptais, kūnas dažnai atsiduria nepatogioje padėtyje, organizmui yra naudingi tik trumpam. Ilgainiui, po kelių savaičių ar mėnesių, ta menka nauda jau būna nepastebima, o galiausiai pavirsta neigiamu poveikiu organizmui.

Aptarkime, kodėl.

Kasdienės veiklos, tokios kaip stovėjimas, laipiojimas laiptais (net kelis kartus per pamainą), sunkių dėžių kilnojimas, kartojami judesiai neatneša naudos, nes:

1) jų nepakanka visos dienos mankštos poreikiams patenkinti;

2) jie pernelyg vienodi, todėl organizmas greitai pripranta (jeigu nepertraukiamai judate ištisas valandas);

3) jie ilgam pakelia kortizolio lygį ir kraujo spaudimą, o tai ilgainiui neigiamai atsiliepia sveikatai.

Be to, dirbdami sunkius fizinius darbus neturime laiko atsigerti, pailsėti, pavalgyti. Tad vandenį ryjame dideliais gurkšniais, maistą kemšame negalvodami, o vos gavę progą prisėsti, sėdame ant pirmos pasitaikiusios kėdės.

Mūsų kūnui tai neduoda nieko gero. Mankšta ir gera mityba (net kai noro valgyti nėra) stiprina širdį ir kitus raumenis, tad kūnas po sunkaus darbo visiškai atsigauna.

Savo fizine sveikata turite rūpintis net ir tokiu atveju, jeigu iki tapdami slaugytojais to nedarėte. Aš savimi nesirūpinau, ir ketvirtais Bridget‘os slaugymo metais smarkiai apsirgau.

Man išsivystė infarktas ir širdies nepakankamumas. Išgirdau fibromialgijos diagnozę, dėl vėžio man buvo pašalintas inkstas.

Nebegebėjau pasirūpinti pats savimi, ką jau kalbėti apie žmoną.

Man pasisekė, nes padėti atskubėjo šeima. Galiu tik įsivaizduoti, kas būtų nutikę be jų pagalbos.

Žinau, kad nelengva, bet skirkite laiko mankštai, net jeigu atliksite tik elementarius pratimus su kėde.

Ir gerai maitinkitės. Po sekinančios, emociškai sunkios dienos man norisi tik nugrimzti į sofą su lėkšte maisto. Neturiu nė menkiausio noro gaišti laiką ir ruošti sveikus, pasotinančius užkandžius – po dienos darbų tiesiog noriu valgyti, esu perdegęs.

Bet daugiau taip savęs teisinti nebegalėjau. Tinkamai maitinantis, organizmas veikia geriau. Turime daugiau energijos, esame žvalesni.

Jeigu neramu dėl sveikatos – kokia menka problema bebūtų – reikia kreiptis į gydytoją. Visada galima atrasti milijoną priežasčių nesikreipti – nuovargis, užimtumas ar viltis, kad bėda savaime išnyks. Privalote pasirūpinti savo sveikata. Suskubkite, kol Jūsų organizmui dar nereikia tvarkytis su problemų padariniais.

Aš – gyvas to pavyzdys.

b) Rūpinkitės savo psichine sveikata

Pasirūpinti psichine sveikata gali būti sudėtingiau nei fizine. Nuošalyje palikus virusus, bakterijas, genetiką, nelaimingus atsitikimus ir kitus veiksnius, gerą fizinę sveikatą lemia keturi esminiai aspektai:

1) sveika mityba;

2) 30 minučių mankštos bent 5 dienas per savaitę;

3) nuo 7 iki 9 valandų miego kasnakt;

4) blogų įpročių (tokių kaip rūkymas ar gausus alkoholinių gėrimų vartojimas) atsisakymas, ypač kai šiais įpročiais bandoma suvaldyti stresą.

Laikydamiesi šių rekomendacijų galite pasijusti geriau, bet psichinė sveikata vien nuo jų gali ir nepasitaisyti. Ją dažnai lemia gyvenimo aplinkybės, draugai, santykiai, kiti išoriniai veiksniai. Pasitaiko, kad mes situaciją priimame ramiai, o psichinė sveikata prastėja mums nepastebint.

Kai gyvenimo aplinkybės susiklosto taip, kad visą dieną arba jos dalį tenka skirti artimojo slaugai, išgyvename milžiniškus pokyčius. Slauga yra sudėtingas darbas visais įmanomais aspektais, o gyvenimas niekada nebebus toks, prie kokio buvote pratę. Su tuo turite susitaikyti ir Jūs, ir Jūsų artimasis.

Man pirmieji slaugymo mėnesiai priminė atostogas. O tada realybė prislėgė visu savo svoriu, pasijutau visiškai nuginkluotas.

Nepalūžau, bet nuotaika visniūro. Nešiau sunkią naštą, kurios negalėjau nusimesti.

Turėjau pasikalbėti su kuo nors – bičiuliu, šeimos nariu ar gydytoju, tačiau tokios minties neprisileidau. Maniausi galįs su viskuo susitvarkyti pats, o prašydamas pagalbos tik būčiau parodęs silpnumą.

Ak, kaip smarkiai klydau. Niekas nepasikeitė tol, kol nepripažinau, kad man reikia pagalbos – ir kol jos nepaprašiau.

Man ypač padėjo pokalbiai su savo gydytoju ir du informacijos šaltiniai:

• psichikos sveikatos labdaros organizacija „Mind“,
• konsultavimo ir paramos slaugantiesiems organizacija „Carers UK“.

O, dar prieš pradedant kalbėtis su žmonėmis, man labai padėjo rašymas. Ilgainiui rašydamas išmokau išlieti emocijas,

tai tapo patogiausiu būdu pasidalyti mintimis ir rūpesčiais. Nė nenumaniau, kad šis metodas atvers man naują karjerą.

Ironiška, bet pirmas paskelbtas įrašas vadinosi „Visą dieną slaugau artimą žmogų: keturi dalykai, kurių negaliu pakęsti“.

Pasikalbėti su kuo nors būtų buvę greičiau... Ir vis dėlto rašydamas nusimesdavau didžiulę naštą. Rašymas tapo tikru išsigelbėjimu.

Tik primenu, kad pagalba yra prieinama – jeigu tik Jums reikia ir jeigu jos paprašote.

2. Užuot save ir savo artimąjį įvardiję kaip „slaugytoją“ ir „slaugomąjį“, rinkitės būti slaugos komanda

Rūpinantis kitu žmogumi reikalinga grįžtamoji reakcija. Tad būti viena slaugos komanda yra efektyviau nei tiesiog vienu slaugytoju.

Man pasisekė, nes Bridget‘a gali išsakyti savo poreikius, tad slaugyti ją tampa paprasčiau. Žmona man pasako, kaip jaučiasi, ko jai reikia ir (leisiu sau tai pasakyti) ką aš darau ne taip.

Slauga NEREIŠKIA, kad iš mylimo žmogaus turite atimti jo savarankiškumą. Jeigu artimasis vis dar gali su jumis bendrauti – verbaline ar neverbaline kalba – manydami, kad viską žinote geriau ir nekreipdami dėmesio į jo pageidavimus, tik susigadinsite santykius.

Esate šalia tam, kad suteiktumėte praktinę ir emocinę pagalbą, o ne atimtumėte žmogaus savarankiškumą. Visų sprendimų prisiėmimas tik sau taip pat sukelia bereikalingą stresą.

Raskite laiko prisėsti ir pasikalbėti apie lūkesčius vienas kitam. Jeigu to nepadarysite, pradės kauptis nuoskaudos, o emocijoms užsiplieksti tereiks vienos kibirkšties. Jūs to tikrai nenorite.

3. Prisipažinkite, kad būna sunkių etapų: buvo praeityje, pasitaiko dabar, bus ateityje

Slaugant sunkūs etapai yra neišvengiami. Norėdami juos įveikti, turite būti kantrūs ir atsparūs.

Būti slaugytoju – tai ne būti superherojumi. Jūsų nešama našta nebus įvertinta apdovanojimais. Pripažinti, kad kartais būna sunku, o gal kad neįmanoma visko kontroliuoti, daug geriau, negu vaikščioti su dirbtine šypsena.

Kaip minėjau, save suvokiant kaip „slaugos komandą“, išgyventi sunkius etapus tampa lengviau. Jums būtina gebėti kalbėtis ir spręsti smulkias, bet erzinančias problemas.

Jeigu nepavyksta su jomis susidoroti patiems, būtų išmintinga pasitelkti pagalbą iš šalies. Pavyzdžiui:

• lankyti terapiją (kaip porai arba atskirai);
• samdyti pagalbinį slaugytoją (jeigu įmanoma fiziškai ir finansiškai);
• dažnai bendrauti su morališkai palaikančiais žmonėmis.

4. Žinokite: bus lengviau (net jei atrodo, kad nebus)

Pradėjus slaugyti artimą žmogų kartais atrodo, kad gyvenime nebeliko nieko daugiau, tik slauga. Visiems pasitaiko sunkių laikotarpių. Bet galiu tvirtai pasakyti – ilgainiui palengvėja.

Be to, nors slauga ir yra vienas sunkiausių man tekusių išbandymų, ji duoda grąžos. Mes su Bridget‘a suartėjome.

Dabar, turėdami bendrą tikslą, daug geriau jaučiame vienas kito poreikius. Kartu juokiamės, verkiame ir varome vienas kitą iš proto.

Svarbiausia yra suprasti, kad slauga yra mūsų tapatybės dalis, bet mūsų tapatybė slauga neapsiriboja. Mes vis dar esame tokie patys, kokie visada buvome, tik turime papildomų atsakomybių.

Pabaigai

Man niekada nepatiko „slaugytojo“ etiketė. Žinau, kad ji reikalinga tam tikrai paramai gauti. Tačiau aš pats save suvokiu tiesiog kaip vyrą, kuris stengiasi kuo labiau palengvinti savo žmonos gyvenimą.

Jokiame vadove nerasite išsamių tapimo slaugytoju instrukcijų, nes jos paaiškėja slaugant. Jus gali lydėti susierzinimas, išsekimas, liūdesys, finansiniai rūpesčiai. Tikėtina, kad Jūs susirgsite, tada teks pasikliauti kitų žmonių pagalba. Kartais atrodys, kad negalite duoti nieko daugiau, kad viską jau atidavėte.

Bet vargas atsiperka matant, kad mylimas žmogus toliau gyvena – ir netgi žydi.

Tad patarčiau stengtis, kalbėtis vienas su kitu ir nepamiršti, kodėl slaugote mylimą žmogų. Slaugyti jus skatina meilė ir pasitikėjimas vienas kitu. Ir, man regis, tai pati didžiausios pagarbos ir žavėjimosi vienas kitu išraiška.

NPS-EE-NP-00149