Kartais psichikos sutrikimas daugelį metų tūno ramiai ir pirmieji simptomai pasireiškia tik paauglystėje.

Šizofrenijos diagnozę ir jos eigą, lydimą psichozės epizodų, iš pradžių buvo sunku priimti ir sūnui, ir visai mūsų šeimai. Aš, Patriko mama, savo sūnaus ligą suprantu kaip svarbų signalą, kad mano vaiko smegenys yra perkrautos ir per daug stimuliuojamos.

Supratau, kad turime su tuo susitaikyti ir sulėtinti gyvenimo tempą

Mano vyras – gydytojas. Jis sako, kad šizofrenijos priežastys yra genetinės. Psichikos problemų turi mano brolis. Beje, uošviui niekada nebuvo nustatyta diagnozė, bet aplinkiniai jį laikė sunkiu ir neramiu žmogumi. Patrikas paveldėjo polinkį į psichikos sutrikimus. Visgi esu įsitikinusi, kad, be genetinės įtakos, yra ir psichozę sukeliančių išorinių veiksnių, pvz., suvartotos psichoaktyviosios medžiagos, ar ydingas gyvenimo būdas, ar įvairios emocinės aplinkybės. Didelę reikšmę turi sudėtingi santykiai šeimoje ir nesutarimai tarp tėvų. Mūsų namuose taip ir buvo.

Kai smegenys atsijungia

Patrikui dabar dvidešimt dveji. Psichikos sveikatos krizę jis patyrė besimokydamas mokykloje. Vaikystėje jam buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas. Nepaisant to, Patrikas puikiai mokėsi, tobulėjo, bendravo, buvo linksmas, todėl vienu metu pagalvojau: koks dar Aspergerio sindromas? Parinkdavau jam mažesnę mokyklą. Pradėjome nuo pradinės mokyklos, paskui nuvedžiau jį į panašią progimnaziją. Viskas buvo gerai, Patrikas mokykloje buvo giriamas.

Situacija pasikeitė, kai šeimoje atsirado problemų. Paaugliui, kuris tuo metu buvo itin pažeidžiamas, o jo tapatybė dar tik formavosi, tai buvo didelis smūgis. Tuo gyvenimo laikotarpiu namuose jį turėjo supti ramybė, švelnumas, jautrumas, gerumas ir meilė. Kai visa tai buvo pažeista ir tėvų santykiuose nebeliko darnos, Patriko sąmonėje įvyko savotiškas skilimas, atsirado vidinis prieštaravimas. Patrikas – labai atviras, geraširdis. Dėl susidariusios situacijos jis ėmė kaltinti save. Šizofrenijos pacientai dažnai kovoja su baimėmis kaltindami save, jausdami gėdą.

„Ar Jūsų sūnui kyla minčių apie savižudybę“

Mūsų santuokos krizė paveikė mus visus. Patrikas turi pusantrų metų jaunesnį brolį. Juos abu apėmė depresija. Mane ištiko nervinis išsekimas. Kaip tik tuo metu Patrikas pradėjo lankyti didelę gimnaziją. Sūnų pritrenkė ne tik aukšti mokyklos standartai, bet ir jos dydis. Po mažesnių ugdymo įstaigų Patrikas staiga atsidūrė šurmulyje. Minia ir ilgi koridoriai jį tiesiog pribloškė. Pastebėjau, kad Patrikas sutrikęs, negali mokytis. Apsilankius pas psichiatrą paaiškėjo, kad mano sūnus galvoja apie savižudybę. Gydytojas pasakė, kad sūnų reikia nedelsiant vežti į ligoninę.

Ten jis praleido beveik du mėnesius. Lankiau jį kiekvieną dieną. Sūnus pasitikdavo mane koridoriuje, nes lankytojai į palatas neįleidžiami. Stebėjau jo elgesį. Man atrodė, kad jis – tinkamame kelyje. Vėliau paaiškėjo, jog Patrikas tik apsimetinėjo, kad sveiksta, nes norėjo iš ten ištrūkti. Deja, grįžus namo jį jau antrą naktį ištiko psichozė. Tai buvo pirmas toks epizodas, jo eiga buvo sukrečianti. Nebuvo įmanoma užmegzti su sūnumi logiško kontakto. Jis manęs neatpažino, jautė didžiulį kaltės jausmą, norėjo atsiprašyti visų kaimynų. Jam atrodė, tarsi kažkas jį pjausto, jis labai kentėjo, jautė net fizinį skausmą. Kitą dieną grįžome į ligoninę. Ir ne paskutiniam kartui...

Pirmasis sūnaus psichozės epizodas

Gydytojas labai nustebo vėl jį pamatęs. Pacientų artimieji į palatą nebūdavo įleidžiami, tačiau mano vyras primygtinai reikalavo, kad leistų įeiti pamatyti sūnaus. Išimties tvarka mus įleido į palatą. Tai, ką ten išvydome, sukėlė mums traumą. Antrą dieną po to, kai sugrįžo į ligoninę, Patrikas gulėjo pririštas prie lovos diržais, visiškai praradęs ryšį su pasauliu. Ta aplinka mus baugino. Ir dabar manome tą patį – tokiomis sąlygomis gali palūžti net visiškai sveikas žmogus. Mano vyras buvo įsitikinęs, kad personalas nesugeba tvarkytis su pacientais – šie rėkė, daužė duris, elgėsi agresyviai ir grėsmingai. Vėliau Patrikas prisipažino, kad ten patyrė siaubingą įtampą, baiminosi dėl savo saugumo.

Laimei, atsirado galimybė perkelti sūnų į kitą psichiatrijos ligoninę. Tiesa, ir ten kai kurie pacientai miegojo koridoriuose, ant plikų čiužinių, tačiau buvo tylu, ramu. Galiausiai po kurio laiko sūnus grįžo namo.

Berniukai, turintys Aspergerio sindromą, yra jautrūs išoriniams dirgikliams, todėl paauglystėje gali pasitaikyti pavienių psichozės epizodų. Tikėjau, kad tai bus vienintelis incidentas, tiesiog laikiausi įsikibusi tos minties. Mums paaiškino, jog vaiką reikia gydyti dvejus metus, kad smegenų būklė normalizuotųsi. Mano sūnaus gydymui svarbiausia buvo miegas, todėl jis vartojo stiprius migdomuosius.

Liguista sistema

Patrikas norėjo mokytis toliau, todėl pradėjau lankytis mokyklose ieškodama, kas jį priimtų. Apie tą pačią mokyklą nebuvo nė kalbos. Direktorė išsigando – ji sakė, kad nesijaučia galinti priimti tokį mokinį ir neįsivaizduoja, kas galėtų imtis šios užduoties. Priimti mano sūnų atsisakė visos aplankytos mokyklos. Jau buvau praradusi viltį, bet galiausiai paskutinė mokykla mano sąraše – nedidelė privati gimnazija – pasirodė esanti draugiška. Vos tik įžengusi į vidų pamačiau neįtikėtinai įvairių jaunuolių: ir spalvotais plaukais, ir juodai apsirengusių, su gobtuvais. Tai buvo dėmesio prašantys, sutrikę vaikai. Pokalbis su direktoriumi buvo trumpas. Man net nereikėjo baigti pasakojimo – jis iš karto pritarė, kad Patriko vieta yra čia.

Sūnus pats nusprendė dėl mokymosi krypties ir dalykų, be to, savo mentoriumi pasirinko psichologą. Mačiau, kad toje mokykloje jis jaučiasi gerai. Keblumas buvo tik vienas – dėl vartojamų vaistų jis jausdavosi mieguistas, užsnūsdavo per pamokas. Bet ir tai mokytojams nebuvo problema. Ši mokykla buvo išties ypatinga: buvo surengtas tik vienas tėvų susirinkimas, nes ugdymo sistemos tikslas buvo išmokyti mokinius būti atsakingus už save. Nepaisant direktoriaus tvirtinimo, kad mokytojai yra labai dėmesingi ir prireikus tikrai susisieks su tėvais, visgi, sūnui leidus, paprašėme susitikimo su jo klasės auklėtoja.

Sužinojome, kad Patrikui mokslas sekasi gerai. Tiesa, sūnus kartais vis dar užmiega klasėje, bet jį priima tokį, koks jis yra, visi jį mėgsta, netgi stengiasi netrukdyti, kai užsnūsta. Pajutau, kad Patrikas yra tinkamoje vietoje. Tokiam jaunuoliui buvo didelis pasiekimas, kad jis išlaikė baigiamuosius egzaminus (ir gana gerai), o paskui įstojo į Karo technikos akademiją.

Po dvejų metų jis pradėjo palaipsniui mažinti vaistų dozes. Deja, aukštoji mokykla buvo reikli. Akademijoje Patrikui labai patiko, tačiau kažkas įvyko ne taip.

Antrasis priepuolis

Praeitų metų pabaigoje mano sūnus vėl pasijuto blogai. Tuo metu jam jau buvo paskirta nedidelė vaistų dozė, bet išvykdamas kelioms dienoms su bičiuliu jų nepasiėmė, taigi tuo metu nevartojo visai. Kitu provokuojančiu veiksniu tapo pandemija. Iš pradžių mano sūnus neigė COVID-19. Tik tada, kai sunkiai susirgo jo bičiulis ir paliko šį pasaulį, Patrikui grėsmės suvokimas smogė dviguba jėga. Sugrįžo kaltė, grįžo ir psichikos problemos.

Naujųjų metų naktį sūnų ištiko antras psichozės priepuolis, tačiau šį kartą jis geriau suvokė tikrovę ir jautė, kad su juo kažkas vyksta. Patrikas pats išsikvietė greitąją pagalbą ir atpažino mus, nors jam atrodė, tarsi apie jį kalba per televiziją, kad kažkas jį stebi ir gali įsibrauti į namus.

Tą kartą sūnus atsidūrė COVID psichikos sveikatos palatoje. Tai buvo košmaras – negalintys išvykti pacientai, sudėtingos higienos sąlygos. Galiausiai sūnus pateko į specializuotą ligoninę. Būtent tada ir pradėjo aiškėti šizofrenijos diagnozė.

Gyvenimas sužinojus diagnozę

Sužinojome, kad šizofrenija sergančių pacientų šeimoms ir artimiesiems rengiami mokomieji susitikimai. Žinoma, nuėjau. Mane apstulbino tai, kad suėjo beveik vien moterys, dažniausiai – vienišos, kaip jau buvau pastebėjusi tarp Aspergerio sindromą turinčių žmonių tėvų. Vaiko autizmas vyrus žlugdo, jie tiesiog pasitraukia.

Sužinojusi diagnozę, nusipirkau keletą knygų apie šizofreniją, kad suprasčiau, kas tai. Trys iš jų man labai padėjo. Pirmoji buvo pernelyg mediciniška, tačiau skaitydama ją nuolat verkiau. Man labai pagelbėjo antroji knyga – Szymono Chrząstowskio „Keliai į save ir nuo savęs“. Trečioji knyga, kurią rekomenduočiau ir kitiems, atsidūrusiems tokioje situacijoje kaip mano, yra profesoriaus Bogdano de Barbaro knyga „Tu gali padėti“. Tai labai aiškiai parašytas vadovas pacientų šeimoms. Ieškojau patarimų, ką daryti, kad sergantis asmuo galėtų kuo saugiau sprendimus priimti pats. Tai labai svarbu, nes pastebėjau, kad jaunuoliai, sužinoję diagnozę, patiria didžiulį regresą: staiga praranda savivertę ir jaučia siaubingą baimę dėl ateities. Jie bijo, kad visada liks priklausomi nuo savo tėvų. Taigi svarbu puoselėti sergančio vaiko savarankiškumą su išmintinga meile.

Nedideli pasiekimai

Manau, kad mums tai pavyko. Pasiteisino mūsų atvirumas ir tai, kad nuo pat Aspergerio diagnozės nustatymo buvau arti Patriko, nuoširdžiai kalbėdavausi su juo apie riziką ir apie tai, ką reikia daryti, kad liga nekeltų staigmenų nei jam pačiam, nei mums. Taigi manau, kad būtent Patriko sąmoningumas paskatino jį išsikviesti greitąją pagalbą. Tai nėra dažnas sergančiųjų šizofrenija pasiekimas – mano sūnus pats pasirūpina išgerti vaistus, o kiti, deja, dažnai nutraukia gydymą.

Galbūt tai paradoksalu, bet Aspergerio sindromas pasirodė esąs mūsų sąjungininkas. Aspergerio sindromą turintys žmonės labai mėgsta aiškią struktūrą ir yra itin metodiški. Patrikas lengviau priima tam tikrus dalykus, skausmingai, bet pripažįsta, pavyzdžiui, kad reikia vengti alkoholio. Savo gyvenimiška branda jis visa galva pranoksta bendraamžius. Dažnai jam sakau, kad liga kitokiu būdu praturtina jį, jo pasaulėžiūrą ir patirtį. Deja, bendrauti su bendraamžiais tai nepadeda. Patrikas neturi nei merginos, nei draugų. Be to, viename gydymo etape jis priaugo daug svorio, o tai irgi nepagerino jo socialinės padėties. Vis dėlto žvelgiu į visa tai ir į pačią ligą kaip į procesą. Kažkas vyksta mūsų gyvenime dabar, tačiau nežinome, kas laukia ateityje.

Ką galiu padaryti

Sužinoję, kad vaikas serga psichikos liga, tėvai gauna tokį smūgį, tarsi jų sveikas vaikas būtų miręs. Žmogus išgyvena visus šiuos procesus ir emocijas tarsi gedėdamas. O viskas prasideda neigimu. Po pirmojo epizodo laikiausi minties, kad tai bus vienintelis incidentas. Vis dėlto mane kamavo depresija, graužatis, kaltinau save. Tačiau perskaičiusi keletą knygų dabar ligą suvokiu sąmoningiau, nebesikankinu. Žinau, kad turiu skleisti sūnui džiaugsmą ir meilę, nes jis dabar iš to semiasi jėgų. Jei savo mamą matytų sugniuždytą, jis labai kentėtų.

Nenorėčiau kaip daugelis žmonių, kuriuos sutikau tėvų mokymų grupėse, nugrimzti

 į depresiją. Tikiu, kad mes, mamos, uždegame ir puoselėjame namų židinio ugnį. Kai šypsomės ir spinduliuojame ramybę, namuose būna šilta ir jauku. Kartais pagalvoju, kad net kai verdu sriubą ir namuose sklinda jos kvapas, taip pat kuriu tą šilumą, kuri teikia saugumo jausmą mums visiems.

Kitas dalykas, kuris man padeda atsitiesti, yra žmonių patirtys ir istorijos, kurie pasveiko ir gyvena puikiai. Vienas iš pavyzdžių – daktaras Fischeris iš JAV, kuris jaunystėje pats patyrė psichozės epizodų, o vėliau tapo gydytoju.

Manau, kad tai, kas mums nutiko, turi priežastį... Kol kas nežinau, kokiam tikslui tai turėtų pasitarnauti (greičiausiai niekas to nežino), tačiau tikiu ir jaučiu, kad atneš ką nors gera. Vis dažniau pagalvoju – o kodėl gi turėčiau jaudintis? Žinau, kad tai – svarbus gyvenimo etapas, kai mums pavyksta susitaikyti su užklupusia liga.

NPS-EE-NP-00194