Ko slaugymas mane išmokė apie švenčių stebuklus

Rūpinimasis senyvais tėvais gali būti itin jaudinantis šventiniu laikotarpiu. Susanne White rašo apie tai, kaip jai pavyko atrasti stebuklus netikėtose vietose.

„Kai dar buvau vaikas, švenčių laikotarpiu mano vaikystės namai atrodė kaip žiemos pasaka. Mama atleisdavo stabdžius, o Tėtis būdavo Didysis elfas. Jo pareiga buvo papuošti duris, turėklus ir židinį vainikais, girliandomis ir mirksinčiomis lemputėmis. Eglė būdavo aukšta ir daili, kupina žibančių ornamentų ir apkabinėta dideliais spalvotais bumbulais. 

Židinyje šokinėdavo liepsna, o kabančios kojinės būdavo prikimštos keistų paslaptingų formų – spėliodavome, kas jose slypi, iki pat Kalėdų ryto. Šeštadieniais kepdavome kalnus sausainių su šokoladu, riešutais ir sviestu, apibarstytų pudra ir supjaustytų į žvaigždes, mėnulius bei lazdeles. 

Kaip jiems tai pavykdavo?

Visa tai prisimindama niekaip negaliu suprasti, kaip jie sugebėdavo tai pakartoti metai iš metų, turėdami ribotą biudžetą ir laiką. Tačiau jiems kiekvieną kartą pavykdavo ir šitaip jie sukūrė tradiciją švenčių laikotarpį paversti labai dideliu ir stebuklingu.

Senstantiems tėvams visa tai tapo per didele našta, tad elfo atsakomybes perėmė mano sesuo: ji papuošdavo koridorius suteikdama jiems savito žavesio. Ji nerdavosi iš kailio, kad atkartotų mamos šventinį stebuklą. 

Per vienas iš tokių švenčių mes staiga suvokėme širdį veriančią tikrovę: mūsų tėvai nebegali gyventi kaip anksčiau be pagalbos ir priežiūros. Jie nebegalėjo nukeliauti į mano sesės namus Floridoje iš Rytų pakrantės, kur gyveno senjorų namų apartamentuose. Aš taip pat gyvenau Rytų pakrantėje, todėl iš karto ėmiausi slaugytojos ir šventinio stebuklo kūrėjos pareigų. 

Mano naujosios pareigos buvo bauginančios 

Kritau ir kėliausi – tiek kaip slaugytoja, tiek kaip švenčių elfas. Labai norėjau viską sutvarkyti ir sustatyti į vietas. Tačiau visi slaugantys žmonės žino, kad šis darbas vienu metu gali būti gniuždantis, varginantis ir gąsdinantis. Net ir mane, A tipo asmenybę ir mėgstančią kontroliuoti viską, prie ko prisiliečiu, slaugymas baugino. Buvau visiškai išsekusi ir jaučiau labai didelį stresą, nebežinojau, kaip sugebėsiu surengti blizgančias šventes.

Įtampa kėlė vien mintis apie jas. 

Per šventes neretai įvyksta stebuklų, todėl meldžiausi, kad toks įvyktų. Prašiau pagalbos, kuria galėčiau remtis. Ką galėjau padaryti, kad susiimčiau ir mums visiems surengčiau džiaugsmingą šventę, kai jaučiausi sutrikusi, liūdna ir labai labai pavargusi?

Stebuklų būna!

Manasis stebuklas pasireiškė per šeimos, draugų ir kitų slaugytojų paramą. Papasakojau jiems apie savo nerimą, kad viskas taip pasikeitė, jog jau niekada nebeturėsime tokių laimingų švenčių. Verkiau iš išsekimo, liūdesio ir savigraužos. 

Sulaukiau meilės ir gerumo, ypač iš kolegų slaugančiųjų karių: jie mane motyvavo – surašė visą aibę darbų (šiuos sėkmingai dariau) ir pasiūlė bent kuriam laikui nustoti save kaltinti. Slaugymas – tai pirmiausia intencija užtikrinti savo mylimiems žmonėms saugumą ir patogumą, o šventės – tai pirmiausia meilė, džiaugsmas ir dėkingumas, o ne blizgučiai ir švieselės. 

Tikroji švenčių prasmė yra meilė.

Įsisąmoninau tai. Praeities iš naujo nugyventi negalime, bet galime išsaugoti mielus prisiminimus. Laimės negalime garantuoti, bet galime stipriai į ją įsikibti ir nepaleisti, kai ją patiriame. Galime pakelti galvą ir matyti brangias akimirkas, švęsti šias akimirkas rodydami dėkingumą ir į jas pasinerdami. Tereikia dalyvauti. 

Tais ir po jų visais metais švenčių dvasią atspindėjo ne tiek dekoracijos, kiek meilė, kurią jautėme vieni kitiems. O dekoracijas kabinau klausydama Mamos ir Tėčio nurodymų – nuoširdžiai manau, kad jiems patiko prisidėti prie mano kuklių pastangų. Juokėmės ir verkėme. 

Atradau naujo pobūdžio stebuklą 

Ilgam išlieka ne tiek mūsų veiksmų didingumas, kiek intencija, su kuria juos darome. Meilė ir dėkingumas šviečia ryškiausiai ir įsismelkia giliausiai, todėl lieka su mumis ilgiausiai. Mes prisimename ne tai, kaip viskas atrodė, o tai, kaip jautėmės. 

Žinau, kad jaučiausi laimingesnė ir dėkingesnė per tas šventes, kai rūpinausi tėvais, nei per visas kitas kartu sudėjus. Stebuklas, kurio man reikėjo, buvo tiesiog dėkingumas už galimybę būti kartu. Širdyje jaučiu, kad ir tėvai jautėsi taip pat. 

Jei esate pavargę ir išsigandę, jei nerimaujate ar jaučiatės priblokšti, atsiminkite, kad nesate vieni ir nusipelnėte padaryti pertrauką, atsikvėpti ir pajusti meilę šiuo šventiniu laikotarpiu. Tai ir yra tikrasis stebuklas. 

Linkiu jums ir jūsų šeimoms laimingiausių švenčių. Tegul stebuklas lieka su jumis amžinai.“ 

 
LA/TV/20/0019 2020 m. liepa