Mano tėtis augina nuostabius rabarbarus, padeda plauti indus ir žaidžia su šunimi, bet kartais eidamas pamiršta pastatyti vieną koją priešais kitą ir griūna ant veido. Jis mėgsta kepsnius ir sėdi saulėje, šypsodamasis ir kalbėdamas apie politiką, o paskui ištiesia ranką, norėdamas paspausti degančias anglis ir patikrinti, ar jos karštos. Geromis dienomis jis būna mano tėtis, o blogomis – slepiasi po antklode ir bijo pasaulio.
Kartais jis pamiršta, kur jis yra.
Kartais pamiršta, kas jis yra.
Kartais pamiršta mane.
Šį šeštadienį tėčiui sukanka 95. Prieš trejus metus jis dar vairavo automobilį, o aš vis dar kopiau į kalnus ir visu etatu dirbau radijuje ir televizijoje. Nuo to laiko mūsų abiejų gyvenimai labai pasikeitė.
2018 m. tėtis stipriai pargriuvo, kai abu ėjome į parduotuvę Dubline. Tai buvo rimtas įvykis, tėtis patyrė sunkią galvos traumą, kelis mėnesius buvo gydomas, ilgai gulėjo ligoninėje ir dalyvavo žiniasklaidos kampanijoje, kurios metu viešai kovojome dėl slaugos paketo, kad galėčiau jį parsivežti namo į mūsų abiejų namus.
Laimei, likus vienai dienai iki jo gimtadienio tais metais, galėjau jį įkelti į neįgaliojo vežimėlį ir pagaliau parsivežti namo. Mano širdis plyšo iš džiaugsmo ir meilės, ir aš ištikimai pažadėjau, kad jis gali likti namuose, o aš juo rūpinsiuosi amžinai.
Niekada nė akimirkos nesuabejojau ir nesigailėjau dėl šio sprendimo, o matyti, kaip šypsosi jo mėlynos akys, yra didžiausias atlygis, kokio kada nors galėjau tikėtis. Aš myliu savo tėtį, o jis myli mane.
Nuo to laiko apie mūsų kelionę rašau tinklaraštyje dėl kelių priežasčių. Pirma, esu žurnalistė nuo 17 metų, o rašau nuo septynerių, kai gulėdama ant nugaros žiūrėdavau į debesis ir rašydavau poezijos posmus į sąsiuvinį. Nemoku gyventi neįamžindama savo egzistencijos. Daugelį metų tėtis buvo viso to dalimi, dažnai atsidurdavo prieš kamerą ir būdavo rodomas laikraščiuose, kai dukra jį įtraukdavo į dar vieną nuotykį! Todėl mums abiem atrodė natūralu, kad turėčiau rašyti apie mūsų bendravimą.
Tačiau, stengdamasi parsivežti tėtį iš ligoninės po jo griuvimo, atsitiktinai tapau ir kitų slaugytojų gynėja. Pasakodama savo istoriją pastebėjau, kad dažnai pasakoju ir kitų žmonių istorijas, ir manau, kad tai svarbu.
Nesu tokia pasipūtusi, kad manyčiau esanti „slaugytojų balsas“, bet galbūt galiu papasakoti apie pasaulį, kuriame dabar gyvenu. Nes iš slaugytojų beveik nieko negirdime. Jie per daug užsiėmę slauga, kad išeitų į gatves protestuoti, nes kas prižiūrės jų artimuosius, kol jie laikys plakatą?
Taip pat įtariu, kad slaugytojai nenori prašyti pagalbos, nes gali pasirodyti nepatikimi. Bent jau aš taip dažnai jaučiuosi. Nenoriu nuvilti komandos, užsimindama, kad našta man per sunki arba kad nesu pasirengusi šiam iššūkiui.
Nė už ką nekeisčiau savo naujojo gyvenimo, bet šiek tiek paramos reiškia labai daug. Kai atvyksta tėtį lankanti slaugytoja, paprastai išeinu iš namų pasivaikščioti su šunimi ir grįžtu kupina jėgų. Trumpa pertrauka gali padėti atsigriebti už bemiegę naktį ar išgąstį, kai sekundei atitraukėte akis nuo savo artimojo ir vos išvengėte nelaimės.
Nuolatinis poreikis būti budriai ir dėmesingai man buvo šokas, kai pradėjau naują gyvenimo su tėčiu etapą. Anksčiau, kai imdavau interviu iš slaugytojų naujienų reportažams, maniau, kad žinau, ką reiškia nuolatinė slauga.
Dabar suprantu, kad nieko nežinojau.
Net ir turėdamas daug empatijos ir vaizduotės, galiausiai supranti situaciją tik tada, kai joje pats gyveni.
Kai sakau 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, tai tą ir turiu omenyje. Netgi toks paprastas ir savaime suprantamas dalykas kaip ėjimas į tualetą vienam jau nebeįmanomas. Arba durys turi būti atidarytos, o jūs klausotės, ar viskas gerai, arba kas nors jums padeda!
Man, kaip pradedančiajai slaugytojai, tai buvo labai sunkus mokymasis. Iš pradžių maniau, kad asmeninė tėčio priežiūra bus sunkiausias išbandymas, tačiau paaiškėjo, kad įklotų keitimas, skalbimas ir aprengimas buvo lengviausiai įveikiami dalykai.
Emocinė pusė buvo sunkesnė. Turėjau išmokti nuspėti nuotaikas ir susidoroti su demencija. Suprasti, kaip paguosti ir nuraminti tėtį, taip pat neprarasti pusiausvyros savo pačios emocijose ir kančioje. Ne visada man tai pavyksta, ir tada tenka dorotis su kaltės jausmu.
Kartais tėčiui būna agorafobijos epizodų, kuriuos jis perkelia ir į mane, ir tomis dienomis neleidžia man išeiti iš namų – net skalbinių ant virvės pakabinti. Tokiomis blogomis dienomis jaučiuosi įkalinta ir nusivylusi, o tada prasideda kaltės jausmas. Visada noriu, kad jis būtų laimingas, bet dėl savo būklės jis dažnai būna liūdnas. Tomis dienomis taip pat užplūsta kaltė.
Dažnai jaučiuosi visiškai niekam tikusi.
Praėjo kelios savaitės, kol sužinojau, kad yra žadintuvai su spaudimo davikliais, kurie mane pažadina, jei tėtis atsikelia iš lovos, žadintuvai, įspėjantys apie priartėjimą prie durų ar laiptų, ir kameros, stebinčios jo miegamąjį, kai manęs nėra kambaryje. Iki tol miegodavau sėdėdama ant kėdės šalia jo lovos, jeigu jis pajudėtų, nes bijojau, kad dar vienas griuvimas gali visiškai nutraukti mūsų kelionę.
Taigi technologijos labai padėjo. Padėjo ir šuo. Vadiname ją #GoogleDog, nes ji moka ieškoti ir rasti. Prieš ketverius metus Google buvo išgelbėta iš prieglaudos, kad palaikytų tėčiui kompaniją, kol vis dar dirbau visu etatu vietinėje radijo stotyje. Nuvažiavau į prieglaudą ieškoti Džeko Raselo, o grįžau namo su vokiečių avigane liūdnomis akimis.
Manėme, kad ją išgelbėjome, bet turbūt tai ji išgelbėjo mus. Kokia bebūtų tėčio nuotaika, jis visada gali pasikalbėti su Google, ir ji visada jį supras. Google padeda ir man, šokdama į mano lovą, jei tėtis pradeda nerimauti vidury nakties. Ji yra tobulas džiaugsmas mums abiem.
Lengva neteisingai įvertinti šios kelionės teikiamo džiaugsmo kiekį. Sunku kalbėti apie sunkumus ir kartu paaiškinti, kad širdis trykšta džiaugsmu ir malone rūpintis mylimu žmogumi. Tai pasirinkimas. Mes renkamės rūpintis, mums patinka rūpintis ir mes nenorėtume, kad būtų kitaip. Tačiau nedidelė parama palengvina stresą, sumažina darbo krūvį, nuovargį ir leidžia dukrai atsipalaiduoti ir pasidžiaugti šiltai besišypsančiomis mėlynomis tėčio akimis. Tai leidžia dukrai pastebėti, kad jos tėvas yra laimingas, o tai jos pasaulyje svarbiausia.
Prasidėjus COVID-19 karantinui tėtis ir aš žiemos sode pasodinome vyšninių pomidorų. Pirmasis pomidoriukas vakar nusidažė purpuro raudoniu, o šalia jo dar keli pradėjo švelniai rausti. Mąsčiau, po kiek dienų turėsime dubenį jų, jau pakankamai prinokusių, kad galėtume valgyti.
Tada tėtis ištiesė ranką priešais mane ir, paėmęs purpurinį vaisių nuo trapaus kotelio, iškart įsidėjo į burną. „Geras“, – tyliai pasakė jis, kai per apatinę lūpą nubėgo srovelė sulčių ir nutekėjo ant smakro, jo veide nušvito šypsena, o mėlynos akys spindėjo.
Štai todėl mes rūpinamės.