Tvirti ir dėkingi: kaip slaugytojams atlaikyti naująją realybę

Dabar mūsų normalus gyvenimas yra kitoks. Mes visi viską, ką žinome, vertiname iš naujo. Atsidūrę vidury naujos pasaulio tvarkos ir neturėdami aiškaus ateities vaizdo, mes prisitaikome ir su ja susidorojame netikėtais, naujais ir kūrybiškais būdais.

Slaugytojai yra priešakinėse naujos realybės linijose. Šių svarbių gyvenimo permainų metu susiduriame su pokyčiais ir naujais iššūkiais. Jau ir taip pervargę bei apsunkinti paties slaugymo dabar dar atsiduriame naujame kliūčių ruože. Su naujomis taisyklėmis, nauja teritorija, kurią reikia įveikti, ir nuolatos judančiu taikiniu.

Kaip žino visi slaugytojai, pasirinkimo mojuoti balta vėliava ir pasiduoti nėra. Taigi kokios alternatyvos ir kaip su tuo susidoroti? Kokių gudrybių išmokome ir kokias taktikas galime taikyti, norėdami išgyventi šį išskirtinį laikotarpį? O kaip ne tik išgyventi, bet dar ir klestėti?

Čia gyvybiškai svarbūs yra tvirtumas ir dėkingumas. Kaip ir deguonis, kad kvėpuotume ir gyventume. Gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą ir dėkingumas gali padėti mums pasiekti finišo liniją net tada, kai ji kiekvieną kartą nutolsta, kai tik prie jos priartėjame. Kai jau atrodo, kad situacija beviltiška, jaustis tvirtai ir pozityviai man padeda paprasti, bet efektyvūs veiksmai ir įpročiai.

Reikia susitaikyti su tuo, kad kai kurių dalykų negalime kontroliuoti

Turiu sau dažnai priminti, kad esu ne viena. Tikiu, kad egzistuoja už mane didesnė jėga ir kad viskam yra planas. Nors giliai širdyje nuoširdžiai tuo tikiu, visgi turiu įdiegtą užmaršumą, kuris man leidžia manyti, kad viską kontroliuoju. Jei galėsiu viską kontroliuoti, padarysiu taip, kad viskas klostytųsi pagal mano norus, ir niekas manęs neįskaudins, nieko blogo nenutiks.

Tačiau tiesa yra tokia, kad negaliu visko kontroliuoti, mane ir įskaudina, ir nutinka blogų ar nemalonių dalykų, ir ne visada viskas klostosi taip, kaip man norisi. Todėl turiu sutelkti dėmesį į dalykus, kuriuos galiu kontroliuoti, pavyzdžiui, likti dabarties akimirkoje ir padaryti viską, ką galiu, geriausiai. Kai nusileidžiu ir įsileidžiu Dievą (gera ir tvarkinga kryptis), galiu priimti tuos dalykus, kurių negaliu pakeisti, ir leisti aukštesniajai jėgai sėsti į vairuotojo vietą ir perimti vairą. Tada kaip keleivis galiu žiūrėti ir mėgautis pakeliui atsiveriančiais vaizdais. Labai palengvėja, kai nereikia visko daryti pačiai.

Jauskite stiprius jausmus

Aš visada patiriu stiprius jausmus. Nors labai svarbu nepamiršti, kad jausmai nėra faktai, lygiai taip pat svarbu ir leisti sau jausti jausmus tokius, kokie jie yra. Mano jausmai priimtini. Kadangi visada buvau labai jautri ir emocinga, turėjau išmokti būti gera sau, kai nauji įvykiai ar situacijos sukelia stiprius jausmus, iš kurių kai kurie man primena mano praeitį.

Turiu prisiminti, kad mano reakcijos gali būti tarsi grįžimas į praeities įvykius, bet tai tėra natūrali reakcija į naują situaciją. Galbūt tai kažką primins, bet tada buvo tada, o dabar yra dabar. Gera žinia yra ta, kad praeitis man suteikia išminties ir duoda gairių, taip pat primena, kad daug ką jau išgyvenau. Negaliu kontroliuoti to, kas vyksta su manimi, bet galiu kontroliuoti tai, kas vyksta manyje.

Galiu priimti savo jausmus, pabūti su jais, net jei jaučiuosi apgailėtinai ir siaubingai, ir žinoti, kad viskas bus gerai. Nereiškia, kad esu prasta slaugytoja arba silpna, arba nevykėlė, jeigu man reikia laiko ir energijos suvokti, kaip man liūdna, baisu ar pikta. Kai leidžiu sau jausti ir atsigauti, pasirūpinu savo širdimi.

Būkite pažeidžiami

Pažeidžiamumas atveria duris, pro kurias gali įeiti draugai. Kai nusileidžiu, prašau pagalbos ir dalinuosi savo širdgėla, galiu iš kitų žmonių sulaukti paramos ir meilės. Kai nustoju stengtis būti tobula ir neslepiu, kad man gali prireikti pagalbos, elgiuosi kur kas drąsiau nei tada, kai kenčiu tylėdama. Leisdama, kad kiti man padėtų, įgaunu jėgų padėti kitiems.

Dėkingumas

Mano tėčio stiklinė visada būdavo puspilnė. Į bet kurią situaciją jo požiūris buvo pozityvus. Dažnai stebėdavausi, kaip jis sugeba išlikti toks ramus ir laimingas netgi skausme. Galiausiai supratau, kad jis visada buvo dėkingas. Jo gyvenimo paslaptis buvo dėkingumas. Kad ir kaip sunku buvo rasti, jis visada ieškojo dalykų, už kuriuos galėtų būti dėkingas. Jis mane mokė, kad visada kažką pamatysi, jei tik gerai įsižiūrėsi. Skausmas neišvengiamas, o kančią renkamės patys.

Norėdama sumažinti savo kančią visada pirmiausia dėkoju už laiką, praleistą su tėčiu. Jo paprasta žinia – skaičiuok gautas malones – yra labai gili ir padeda man atsiverti stebuklams ir galimybėms. Dėkingumas – tai požiūris, kuris iš esmės keičia gyvenimą.

Pabaigai

Slaugytojo gyvenime nėra nieko lengvo, o pastaruoju metu yra dar sunkiau. Skausmas ir kančia, baimė ir nerimas, širdgėla ir sielvartas visada greta. Tačiau mes nesame vieni ir galime įveikti sunkumus. Esame drąsūs, nes turime jausmus ir jaučiame, esame stiprūs, nes kasdien renkamės meilę, o ne baimę. Būdami tvirti ir dėkingi galime išlaikyti teisingą perspektyvą ir būti atviri pokyčiams. Galime tikėti, kad viskas išsispręs, kad visa tai turi prasmę bei priežastį ir kad esame teisingoje vietoje teisingu laiku ir dėl teisingos priežasties. Tai didelių sukrėtimų, bet kartu ir didelių galimybių metas. Pasitikiu mumis.

NPS-LT-NP-00023