Vaistas nuo nerimo

Mano dukra – dar tik devyniolikos, o jau tiek prisikentėjusi... Deja, jaučiu, kad tiems, kurie turėjo jai padėti krizės metu, t. y. psichoterapeutams, nepavyko tai padaryti.

Pasakoja Marta, Marijos mama.

Mano dukra visada atrodė suaugusi lyginant su jos bendraamžiais. Manau, ji matė ir suprato daugiau. Aš tuo didžiavausi, o mano vyras, priešingai, sakydavo, kad jai bus nelengva gyventi. Daugelį metų mano jautrusis vaikas buvo puikus. Marija mokėsi gerai, nes yra gabi ir protinga, jos bendravimas su bendraamžiais nekėlė rūpesčių. Džiaugiausi, kad mano dukra švelni, draugiška, pozityvi ir linkusi visiems teikti džiaugsmą. Tačiau po kelerių metų supratau, kad elgesys klasėje su Marija nebuvo tinkamas. Bendraklasiai iš Marijos tyčiodavosi, ilgą laiką ji apie tai neprasitarė. Galbūt naujos mokyklos ir universiteto įspūdžiai būtų ištrynę šiuos prisiminimus, tačiau tuomet prasidėjo pandemija.

Sportinė apranga

Prasidėjo karantino pragaras – ištuštėjo gatvės, mokyklos, buvo dirbama per nuotolį. Iš pradžių naiviai maniau, kad jaunimas tai išnaudoja puikiai: gali ilgiau pamiegoti, nes nereikia vykti į mokyklą, iki vėlumos bendrauti per vaizdo kamerą. Atrodė, kad suklestėjo nauja socialinio gyvenimo versija. Dukra išlįsdavo iš kambario tik pavalgyti ir nusiprausti, o paskui ir vėl pradingdavo už durų savo karalystėje. Aš irgi dirbau kompiuteriu ir man visai patiko tas metas, nes darbo metu galėjau vilkėti sportinę aprangą. Laikui bėgant ėmiau pastebėti, jog Marija atsibunda tik tam, kad įsijungtų kompiuterį ir užsiregistruotų pamokoje, o paskui vėl deda galvą ant pagalvės ir pramiega pirmąją pamoką, po pirmosios – ir antrąją. Susirūpinau. Vis dėlto neturėjau laiko daug apie tai galvoti, nes susirgau. Ne, tai buvo ne COVID-19, tiesiog apendicitas. Tiksli diagnozė paaiškėjo po kelių dienų. Iki tol, nors ir kentėjau didžiulį skausmą ir negalėjau nieko valgyti, žinojau tik viena – nenoriu važiuoti į virusų pilną ligoninę. Taip pat negalėjau nė pagalvoti, kad Marija liks viena (prieš dvejus metus išsiskyrėme su vyru, o jo pagalbos prašyti nenorėjau). Visgi Marija, matydama, kaip jaučiuosi, maldavo, kad leisčiau iškviesti greitąją. Pasidaviau. Pandemijos metu medikai atvyko apsirengę apsauginiais kostiumais. Paguldė mane ant neštuvų ir išsivežė. Gelbėtojai baltais kombinezonais. Siaubingas vaizdas. Tuomet kartu buvo ir mano sesuo. Ji vėliau papasakojo, kad Marija pradėjo verkti, kai dingau jai iš akių. Tai buvo skaudi emocija mums abiem.

Mano dukra ir išsigandusios slaugytojos vaidmuo

Ligoninėje paaiškėjo, kad apendiksas jau trūkęs. Kai patekau ant operacinio stalo, prireikė kur kas sudėtingesnės operacijos nei vien apendikso šalinimas. Ligoninėje praleidau beveik dvi savaites. Ji buvo tuščia, tačiau izoliuota kaip tvirtovė. Nusilpusi dėl išplitusio uždegimo ir operacijos, patekau į žmonių, kuriems kyla didesnė rizika užsikrėsti COVID-19 infekcija, grupę. Mano septyniolikmetė dukra tai puikiai suprato. Jau grįžus namo netapo lengviau, nes kasdien turėjau vykti tvarstyti didelės pooperacinės žaizdos. Ir nors sesuo mane vežiojo savo automobiliu, kiekvienas išėjimas iš namų kėlė įtampą: siaučia COVID-19, o aš turiu neužgijusią žaizdą, t. y. atviras duris infekcijai. Per tą laiką Marija labai subrendo, įsijautė į slaugytojos vaidmenį, vėliau – pamažu ir į motinos. Labai susirūpinusios motinos.

Košmaras

Po operacijos visą dėmesį sutelkiau į savo sveikimą. Jis, deja, nebuvo sklandus. Žaizda negijo, vis reikėjo iš naujo tvirtinti siūles ir pan. Tik po kelių savaičių pažvelgiau dukrai į akis ir supratau, kaip jai blogai. Jos žvilgsnyje išvydau liūdesį, baimę ir galop pasidavimą. Mano liga ir ją lydinti baimė, ypač pandemijos aplinkybėmis, visiškai pakeitė Marijos gyvenimą. Jeigu ne COVID-19 grėsmė, nebūčiau vengusi ligoninės ir gydymas būtų buvęs paprastas, be papildomos rizikos. Jei ne pandemija, mano dukra mokykloje būtų lankiusi įprastas pamokas, o bendravimas su kitais žmonėmis, t. y. bendraklasiais, kaip ir realios mokyklinės užduotys, bent kelioms valandoms būtų atitraukęs jos mintis nuo manęs. Tai būtų buvęs savotiškas priešnuodis. O ji visą tą laiką sėdėjo uždaryta namuose ir galvoje kūrė juodžiausius scenarijus. Košmaras.

Klaida

Nenustebau, kai po karantino Marija nutarė kreiptis į psichoterapeutą. Ji pati pasirinko, kur ieškoti pagalbos. Jos pasirinkimas nebuvo geras. Tai neseniai sužinojome iš kitos psichoterapeutės – ji griebėsi už galvos sužinojusi, kad Marijai buvo paskirta psichodinaminė terapija: „Šis metodas sukurtas brandiems suaugusiesiems, o ne paaugliams.“ Tai štai kokia buvo ta pagalba. Pati galiu pridurti, kad man labai apmaudu – terapija, per kurią buvo gilinamasi į mano vaiko praeitį, tik be reikalo išryškino ir paūmino problemas, užuot jas išsprendusi. O gal kai kurios iš šių dėmių apskritai nebūtų išryškėjusios? Kodėl būtina gilintis? Kodėl visada reikia laidoti save vaikystėje? Marija paskendo nesibaigiančioje savianalizėje, desperatiškai ieškodama blogos savijautos priežasčių vien savyje. Tikra paranoja. Tarsi prie jos vidinio skilimo nė kiek neprisidėtų išoriniai veiksniai.

Ne tas kelias

Tiesą sakant, jau kurį laiką mačiau, kad ta terapija neduoda naudos, kad vietoj palengvėjimo Marijai ant pečių gula dar didesnė našta. Vis dėlto laukiau, kada ji pati supras, kad eina klaidingu keliu. Pagaliau ji pasidavė ir pasakė, kad pavargo nuo viso to narpliojimo. Ji išsilaisvino, bet ne iki galo. Vidinis nerimas išliko. Buvo sunku su tuo gyventi.

Spąstuose

Ta pirmoji, nepavykusi, psichoterapija pasėjo mano dukters galvoje daugybę abejonių. Protinga, atsakinga mergaitė, kuri siekė susidoroti su krizine situacija, buvo ne giriama už pastangas, o užverčiama klausimais apie santykius su bendraamžiais. Tai buvo įstrigimas praeityje! Kai Marija ėmė gilintis į save, lyginti save su kitais, turėdama omenyje tai, kad kažkada mokykloje buvo laikoma mažų mažiausiai keista, ji padarė išvadą, kad yra kitokia, nepritampanti, prastesnė, neturinti kuo sudominti, negalinti padaryti įspūdžio. Ji liovėsi pasitikėti savimi, savo intuicija ir visiškai pasiklydo savyje. Tai ypač išryškėjo renkantis studijas. Mano vaikui, įgijusiam prastesnio žmogaus stigmą, ypač po izoliacijos karantino metu, iš tiesų tapo sunku bendrauti. Dukra pakliuvo į spąstus – ji norėjo įtikti kitiems, todėl nustojo būti natūrali, spontaniška, ėmė vaidinti, nebebuvo savimi, o vėliau tai supratusi dar labiau savimi nusivylė. Ji ėmė kristi į vis didesnes duobes.

Užburtas nerimo ratas

Pradėjo suktis užburtas nerimo ratas: kiekviena, Marijos nuomone, bendravimo nesėkmė didino baimę vėl išeiti ir būti tarp žmonių. Bendravimas dukrai nebebuvo natūralus, smagus dalykas – jis tapo konfrontacijos ir kovos už save lauku. Vis dažniau ir dažniau ji grįždavo sugniuždyta, nusiminusi, apsiverkusi. Vertinant objektyviai, nieko blogo neįvyko: draugai ir toliau veržėsi bendrauti su Marija, tačiau ji vis labiau sklendėsi savyje. O jei kur ir išeidavo su kuo nors, būdavo sutrikusi, įsitempusi, nerami. Lyg prieš egzaminą.

Tuo metu mano mergaitė pati viena kovojo su tuo, kas graužė ją iš vidaus. Marija bandė perlipti per save vykdama į sudėtingas keliones, kur visi keliavo poromis, o ji būdavo kaip papildomas asmuo, taip pat jungėsi prie pagalbos grupių, vos prasidėjus karui Ukrainoje aktyviai dirbo su pabėgėliais geležinkelio stotyje. Ir nors žinau, kad mano dukra jautri ir geranoriška, taip pat suprantu, jog iš dalies ji viską darė siekdama sustiprėti. O galbūt tiesiog norėjo nukreipti nuo savęs dėmesį?

Negrįžtamai prarastas laikas

Pastarąsias keletą savaičių mano dukterimi rūpinasi nauja psichoterapeutė ir psichiatrė. Marija vartoja antidepresantus, nes bendravimo baimę lydintis nerimas jau virto panikos priepuoliais. Vieną jų mačiau – tai galima palyginti su pagauto laukinio gyvūno elgesiu. Taip gyventi neįmanoma.

Vaistai nuo nerimo šiek tiek veikia – priepuolių nebėra, tačiau problema išlieka. Todėl prasideda naujas psichoterapijos kursas, kurio, neslėpsiu, bijau. Norėčiau tikėti ir neprarasti vilties. Visgi man graudu, kad geriausius savo metus, kurie galėjo būti patys džiaugsmingiausi, mano dukra prarado negrįžtamai, su baime ir ašaromis akyse. Ji tikrai to nenusipelnė.

NPS-EE-NP-00194