Kopimas į aukštumas siekiant padėti tiems, kuriems reikia pagalbos

08 sausio 2018
- Populiariausios istorijos

Pasaulio viršūnėje. Alpinistai užkariavo Kilimandžarą, palaikydami kovą su apleistomis tropinėmis ligomis

Vienas bebaimis Teva darbuotojas įveikė aukščiausią Afrikos kalną, kad galėtų skirti kelis tūkstančius dolerių labdaros fondui, besivystančiose šalyse kovojančiam su apleistomis tropinėmis ligomis.

Giancarlas Francesė, Teva socialinio poveikio ir atsakomybės vadovas, prisijungė prie 11 kitų nuotykių ieškotojų iš JAV, Šveicarijos ir Tanzanijos ir įkopė į sunkiai įveikiamą Kilimandžarą.

46 metų vyras įkopė į daugiau nei 5895 metrų aukštį ir pasiekė "Afrikos stogą", kad padidintų END Fund žinomumą, kurio tikslas –profilaktinėmis priemonėmis stabdyti apleistų tropinių ligų plitimą.

Kilimandžaro kalnas Tanzanijoje yra aukščiausias pavienis kalnas pasaulyje. Giancarlas ir komanda į jį kopė šešias dienas. Pakeliui į viršukalnę teko ištverti nuovargį ir aukščio ligą. Prieš tai Giancarlas buvo kopęs tik į kai kurias Šveicarijos Alpių dalis. Jas vyras apibūdino kaip "torto gabalėlį", palyginti su Kilimandžaru. Jį įkvėpė pokyčiai, kuriuos jis galėjo padaryti padėdamas įveikti tropines ligas Afrikoje ir už jos ribų.

Šiomis pagydomomis ligomis, kurių galima išvengti, visame pasaulyje serga 1.5 mlrd. skurdžiai gyvenančių žmonių, iš jų 836 mln. vaikų. Parazitinės ir bakterinės ligos gali sukelti ūmų skausmą, fizinius sužalojimus ir negalią. Šių ligų kai kuriais atvejais galima išvengti vartojant vaistus, kurie Vakarų šalyse atrodo įprasti 01.

Užduotis buvo artima Giancarlo širdžiai. Ji, ypač po darbo besivystančiose šalyse, kovojančiose su panašiomis ligomis, kilo iš seniai puoselėjamo noro padėti kitiems.

Giancarlas Teva dirba nuo 2015 metų. Vyrą pakvietė išorinė tarptautinė sveikatos organizacija, pažinojusi jį iš ankstesnių darbų, įskaitant darbą įvairiose NVO ir Jungtinėse Tautose (JT). "Tai buvo unikalus iššūkis. Aš labai norėjau jame dalyvauti ir džiaugiausi, kad mane pakvietė, o mano vadovas leido dalyvauti, – sako Giancarlas. – Šie klausimai man visuomet buvo labai svarbūs. Ir savo dukrai bandau išaiškinti, jog gyvenimo filosofija yra padėti kitiems – net jei gali išgelbėti tik vieną gyvybę."

Likus keliems mėnesiams iki išvykimo iš savo namų Bazelyje (Šveicarija), Giancarlas pradėjo treniruotis žygiui, kiekvieną dieną lavino atsparumą ir pusiausvyrą. "Žinojau, jog kopimas į Kilimandžarą bus didelis iššūkis, nes kalnas itin aukštas, kėlė nerimą deguonies stoka, – sako jis. – Supratau, kad reikės gero fizinio ir psichologinio pasiruošimo. Draugai ir šeima bijojo, nes niekada nebuvau kopęs anksčiau. Jie net klausė, ar manęs neištiko amžiaus vidurio krizė, tačiau buvau nusiteikęs ryžtingai."

Lėšų rinkimo komanda užsibrėžė tikslą surinkti 80,000 USD. Teva dosniai paaukojo 10,000 USD. Šie pinigai turėjo padėti stabdyti ir kontroliuoti tokias ligas kaip trachoma ir limfinė filariozė (LF) 02. "Reikėjo surinkti didelę pinigų sumą, tačiau ji gali padaryti tiek daug gero, ypač kai pagalvoji, jog už 86 USD galima apmokėti chirurginę operaciją, padedančią žmogui išsaugoti regėjimą sergant trachoma, nuo kurios apankama," – sako Giancarlas.

Vieną vaiką auginantis Giancarlas buvo pristatytas likusiai komandos daliai, kai atvyko į Tanzaniją. Nuotykių ieškotojai netrukus susibendravo. Jų žygis prasidėjo birželio 29 dieną. Giancarlas sako, jog jam buvo malonu prisijungti prie bendraminčių ir jie greitai tapo draugais. Tai buvo puiku, nes vos pradėję kelionę jie neteko ryšio su išoriniu pasauliu.

Giancarlas pasakoja, kad Kilimandžaro kalno vaizdas jį pakerėjo. "Kai išvydau kalną, suvokiau, koks jis didelis. Gyvenu Šveicarijoje ir esu matęs Alpes, tačiau tai buvo visai kas kita," – sako jis.

Giancarlas pasakoja, jog vedliai visą laiką buvo labai malonūs ir vis primindavo nuotykių ieškotojams, kad nepamirštų atsigerti ("sippy sippy") ir eitų lėtai ("poli, poli"). Kai Giancarlas trečią žygio dieną susirgo aukštumų liga, jie pateikė išties naudingų patarimų.

Komanda kasdien susidurdavo su naujais iššūkiais. Jai teko eiti per tropikų miškus, uolų keteras, lavos dykumas ir ledynus. "Niekuomet nebuvau regėjęs tiek žvaigždžių. Kadangi nebuvo šviesos taršos, o oras buvo itin švarus, matėme Jupiterį, Saturną ir Marsą," – pasakoja Giancarlas.

Dieną prieš numatytą finalinį kopimą komanda anksti nuėjo miegoti ir atsikėlė 23.30 val. įveikti paskutinės atkarpos. Eiti buvo sunkiau, nes smarkiai snigo. Vedliai Giancarlui sakė, jog tai buvo storiausiais sniego ir ledo sluoksnis, kokį jiems buvo tekę matyti.

"Nuo pat pradžių tai buvo nuostabi patirtis, bet paskutinė diena buvo ypatinga. Nereikėjo daug eiti, tik šešias valandas, bet tai, ką patyrėme, sunku apsakyti žodžiais, – pasakoja Giancarlas. – Tai buvo dvasinė patirtis. Kopėme su žibintais, padedami puikių vedlių. Pasiekę "Stella Point" visi verkėme iš džiaugsmo, o įkopę į Uhuru viršukalnę pravirkome dar kartą."

Leidimasis žemyn buvo daug greitesnis, keliautojai užtruko tik vieną dieną. Nusileidusi komanda išsikėlė naują tikslą – dalyvauti dviejose NTD programose, kurias remia "END Fund."

Prie komandos prisijungė Oscaras Kaitaba, Tanzanijos sveikatos apsaugos ministerijos programos pareigūnas ir Edsonas Eliah Mwaipopo, Kilimandžaro oftalmologų bendrijos centro direktorius. O. Kaitaba papasakojo apie apleistų tropinių ligų poveikį šalyje, o E. El. Mwaipopo – apie savo darbus, susijusius su trachoma. Visi apsilankė Kilario pradinėje mokykloje. Juos sutikę mokiniai ir mokytojai dainavo dainas apie sanitarinį švietimą.

Komanda pakalbėjo su jaunu vyru, sergančiu išplitusia LF, kuri pasireiškė kojos dramblialige. Šis vaizdas labai prislėgė Giancarlą, nes liga yra išgydoma. "Vyras buvo jaunas ir atrodė fiziškai stiprus, bet viena jo koja buvo milžiniška, nes ją pažeidė dramblialigė, – pasakoja Giancarlas. – Buvo akivaizdu, kad jo gyvenimas sunkus ir skausmingas."

"Sergantieji šia liga paprastai negali vaikščioti, nes išpampusiai kojai neįmanoma pritaikyti jokių batų. Tanzanijoje žmonės dėl šių simptomų dažnai kenčia susvetimėjimą, jie genami lauk iš savo kaimų. Mums pasakojo, jog kartais jiems šiek tiek palengvėja vien nuo gydytojo prisilietimo," – kalba Giancarlas.

Vėliau komanda apsilankė trachomos klinikoje, kur buvo gydoma keletas masajų genties vietinių gyventojų po trichiazės operacijos. Trachoma sergantiems vyrams ir moterims ši operacija padeda geriau matyti ir apsaugo jų akis nuo tolesnio pažeidimo, dėl kurio galima apaktic 03.

Iš 12 alpinistų žygį baigė 11. Giancarlo teigimu, įspūdžiai išties stiprūs ir unikalūs, nes prireikė fizinių ir psichinių pastangų: "Prieš pradedant kopti draugas pasakė, jog man atsivers nauja perspektyva. Tai buvo tiesa."

"Tai nutiko ne tik dėl to, kad pasiekėme viršukalnę, o, sakyčiau, daugiau dėl komandinės dvasios ir žmonių – gydytojų, mokytojų ir mokinių, kuriuos sutikome. Nuolankių ir mylinčių žmonių, kurie kasdien padeda apleistiesiems, kad tokios ligos nebekeltų problemų," – pažymi Giancarlas.

"Nors įveikiau šį iššūkį, nesu supermenas. Padėti gali kiekvienas, kuris laikosi tinkamos filosofijos, – sako vyras. – Tam net nebūtina keliauti į Afriką – galbūt pagalbos reikia jūsų kaimynui."

Išsamų kelionės aprašymą rasite tinklaraštyje "Viršukalnė, nuo kurios matyti pabaiga" (fondo "END Fund" pavadinime esantis žodis "END" reiškia pabaigą) čia >